Taip galvojo Gugis, gulėdamas lovoje, ir vartėsi nuo vieno šono ant kito, užmigti negalėdamas.

Tik po pusiaunakčio kiek užsnūdo, bet geriau būtų visai neužmigęs – visą naktį sapnavosi, kad jį vargonininkas katakizmais kamantinėja. Žmonės juokiasi, šaiposi iš jo, o jis kad nors vieną žodį prisiminti galėtų!..

Net lenkiškus savo poterius pamiršo...

Nubudo visas prakaitu apipiltas. Atsisėdo ant lovos.

– Ar ilgai aš čia dar kamuosiuos? – nusispjovė piktai Gugis, atsikėlė ir ėmė rengtis bažnyčion.

Vistiek šia bėda nenusikratysi, nemalonaus susitikimo su vargonininku neišvengsi.

Juo greičiau, juo geriau...

II

Buvo dar visai tamsu. Kelias purvinas, palaidas. Sniegas nors netirpo nakčia, ir buvo net pašalę, bet visur stovėjo vandens klanai, plonu leduliu patraukti.

Eiti buvo sunku, sunku buvo nepataikyti į purvą ar į vandens klaną ir nesušlapyti vyžais apautų kojų.

Kiek nesistengė sausesnius takus surasti, vis tik porą kartų dribtelėjo į pilną vandens duobę ir garsiai išsikeikė.

– Einu išpažinties ir keikiuosi, kaip girtas burliokas, – dingtelėjo širdin. – Bet ir purvas gi!.. Kad jį kur bala...

Jo laimei čia jį pavijo važiuotas Kukis.

– Tai kur brendi, seni? – pasiklausė, stabdydamas arklį. – Ar ne bažnyčion tik?

– Einu išpažinties, – atsiliepė Gugis. – Tik tamsu ir purvas. Nežinau, kaip aš prisikasiu...

– Sėsk, pavežėsiu, – pasiūlė Kukis. – Nors tu esi niekam vertas žmogus del savo girtuokliavimo ir blevyzgojimų, bet kad eini išpažinties, padarysiu šitą gerą darbą. Manau, Dievas ant manęs nepyks...

Gugis jau norėjo užsigauti ir piktai išjuokti Kukį, kaip visuomet užgautas darydavo, bet susilaikė, prisiminęs, kad išpažintin eidamas neturi pykti.

Tik atsiduso senis ir įsirioglino Kukio vežiman.

– Nors ir raganiauji, ir girtuokliauji, ir blevyzgoti greitas, bet visgi, kaip matau, Dievo neužmiršti, – kalbėjo Kukis. – Gerai darai, kad neužmiršti! Žmogus nežino nei dienos, nei valandos, kada jį Dievas pašauks iš viso gyvenimo nuodėmių atsiskaityti...

– Kokios jau čia mano nuodėmės, – buvo bepradedąs Gugis atsikirsti, bet prisiminė, kad einant išpažinties negalima bartis, ir nutilo.

Dar kažką Kukis jam kalbėjo, dar už kažką barė ir mokino, bet Gugis jau nebeklausė jo. Įtraukė galvą į kailinaičių apykaklę, susikuprino, sumovė rankas rankovėsna ir pajuto, kad jį miegas ima marinti.

– Tai nuodėmės mane marina, – pagalvojo skerdžius. – Negerai, sako, snausti, einant išpažinties – velnias džiaugiasi. Geriau savo negerus darbus prisiminsiu...

Nori Gugis prisiminti, ką negero yra padaręs per ištisus metus, bet nieko prisiminti negali, išskyrus, kad girtas buvo. Bet kiek kartų, negi suskaitysi?..

– E, vėliau visą prisiminsiu, – pagalvojo; – kai bažnyčion nueisiu. O dabar šitas plepys man kliudo...

Čia Gugis vėl nusigando, prisiminęs, kad žmogui, išpažintin pasirengusiam, negalima kito žmogaus kolioti ir pravardžiuoti.

– Ot, ir nusidėjau Dievuliui, – susirūpino.

– Matyti, velnias mane gimdo...

Arklys išlėto brido per purvą, vežimas supę, Kukis vis kažką kalbėjo, mokino, ar barė Gugis neklausė. Lingavo, lingavo galva, kol pagaliau visai užsnūdo...

– Užmigai, seni, – kelia jį Kukis. Nuodėmės tave numarino. Pasidavei, velnią nudžiuginai...

– Ne, nemiegojau, nuodėmes savo skaičiau, – pasiteisino Gugis ir vėl nusiminė, kad sumelavo.

– Vėl Dievuliui nusidėjau, – pagalvojo. – Išpažintin einu ir meluoju...

– Skaičiuok, skaičiuok, – paragino jį Kukis. – Nemaža per metus priblevyzgojai, Dievui nusidedamas.

Jie buvo jau miestely. Bažnyčioje skambino rytinį „Angelas Dievo“...

III

Bažnyčioje buvo dar tamsu, drėgna, šalta ir nejauku. Pas groteles ties didžiuoju altorium klūpavo kelios davatkos ar gal taip sau moterėlės, atėjusios išpažintį atlikti, kaip ir Gugis.

Atsiklaupė šalia jų, persižegnojo, poterius sukalbėjo. Kas toliau daryti, nežinojo – jokių kitų maldų nemokėjo.

Paklūpavo kiek, nusilenkė, žemelę pabučiavo – Gugis matydavo, kad ir kiti dažnai bažnyčioje žemę bučiuoja: matyti, taip reikia, Dievuliui tas patinka. Bet kas toliau daryti tuščioje bažnyčioje, Gugis vėl nežinojo.

Pagaliau prisiminė, kad jam reikia gauti pas vargonininką kortelę. Nesinorėjo eiti, bet ką bedarysi ?

Dar kartą persižegnojo, atsiduso ir atsikėlęs nuėjo pas vargonininką, kuris gyveno šalia elgetyno.

Ten jau buvo daug prisirinkusių žmonių, moterų ir vyrų; jų tarpe pamatė ir Kukį.

– Tai ir tu atvažiavai išpažintin? – truktelėjo jis Kukį už alkūnės.

– Ar manai, kad aš Dievui nenusidedu, ir man išpažintis nereikalinga, – atsigręžė Kukis. – Nusidedu ir dažnai nusidedu. Patys didžiausi šventieji – ir jie septynis kartus į dieną nusidėdavo, – aiškino jam Kukis. – Kortelę ar jau gavai?

– Ne dar...

– Tai ko žiopliauji? Išeis vargonininkas bažnyčion, nebegausi paskui.

Gugis nesiskubino – laukė, kol visi kiti gavę išeis iš vargonininko buto. Bet pagaliau priėjo ir jo eilė, o žmonės vis dar nesiskubino bažnyčion.

Vargonininkas, matyti, prisiminė Gugi, nes jį tik vieną iš visų, kurie korteles gavo, ėmė klausinėti katakizmų.

Gugis klausiamas tylėjo ir nieko nesakė.

– Poterius pagaliau ar moki? – supyko vargonininkas.

– Moku, – piktai atsikirto Gugis. Ko mane vieną prikibai? Juk kitiems davei korteles, katakizmų nesiklausęs.