– Aš klausiu, pas kuriuos reikia klausti, ne tavo dalykas man nurodinėti, – pasivarė vargonininkas. – Kalbėk „Tėve mūsų ...

Skerdžius susvyravo, kalbėti ar ne. Žinojo, kad ims iš jo tyčiotis, kaip anais metais. O čia dar Kukis yra. Papasakos visiems pargrįžęs, juoksis visi iš seno žmogaus.

Kukis nemėgo, kad iš jo juoktųsi.

– Nekalbėsiu, – atkakliai atsakė vargonininkui.

– Nekalbėsi, kortelės negausi, – pagrasino vargonininkas. – Sutiksi velykas, kaip žydas, be išpažinties.

– Ką jau čia spiriesi, kad ponas vargonininkas reikalauja, – paragino jį Kukis. – Atėjai išpažinties atlikti ir puikybės nenusikratai...

– Nekalbėsiu, – nenusileidžia Gugis. – Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!..

– Neturiu laiko su tavim ilgai delsti, – supyko vargonininkas. – Elena, – kreipėsi jis į čia pat kažko lukuriuojančią mergiotę: – pamokyk tu jį nors poterių...

Gugis pasižiūrėjo į ją ir jau visai supyko, nors žinojo, kad išpažintin pasirengęs negali pykti.

– Kad mane boba mokytų ir tai tokia, kuri mano anūke būti dar per jauna? Niekados! – piktai nusišaipė jis ir užmaulino kepurę ant galvos.

– Žmogau, – subarti pamėgino Kukis. – Išpažintin rengiesi...

Bet ką jis toliau kalbėjo, nebegirdėjo jau Gugis. Piktai nusispjovęs išėjo iš vargonininko buto...

IV

Nuėjęs bažnyčion apsidairė Gugis. Kunigai jau sėdėjo klausyklose. Prie tos, kurioje sėdėjo jaunasis kunigėlis, buvo dvi didžiausios eilės laukiančiųjų, daugiausia moterų. Prie Žemaituko klausyklos laukė žymiai mažiau žmonių, vos keli vyrai stovėjo iš vienos ir kitos klausyklos pusės.

– Eisiu pas seną. Gal priims mane išpažintin ir be kortelės, – pagalvojo Gugis ir atsistojo eilėn.