– Ui, kad susikovęs tik būtų, nu, su bernais, ar žyduką kurį primušęs, tai nieko, – aiškina Jankelis. – Kada žmonės nesimuša? O kai mušasi, tai jau kuriam nors žydui visados tenka. Bet kad policiją primušė – tai jau bloga, labai bloga. Mūsų žydeliai, kurie visus įstatymus žino, sako, kad Petrui bus katorga.

Dūsavo žmonės del tokių netikėtų įvykių, kiti, kurių vaikai buvo vestuvininkų tarpe, rimtai nerimavo – ką čia su tokiu pramuštgalviu! Galėjo kurį ir sunkiai sužaloti...

Petro niekas nesigailėjo, smerkė jį visi, gailėjosi tik senos jo motinos, našlės.

– Ir kas jam atsitiko? – stebėjosi Slamis. – Buvo bernas, kaip bernas, o dabar lyg visai iš proto išsikraustė.

– Tėvulio raugas atsirūgo. Argi jau užmiršote? – pastebėjo Žlabys.

– Dabar ne tie laikai, kad sūnus galėtų išdykauti, kaip kad išdykavo tėvas, – piktai nusišaipė Misiulis. – Dabar nebepaišdykausi...

– Visgi gaila berno, – pastebėjo kažkas.

– Ko gailėtis? Taip jam ir reikia! – paneigė kerštingas Misiulis.

Gatvėj pasigirdo vežimas su skambalais. Kažkas susiprato:

– Matyti, žandarai...

Jankelis prisiminė, kad jo arklys dar neiškinkytas, negirdytas, ir paskubėjo išsinešdinti. Taip staiga prisiminė todel, kad iš tikrųjų nemėgo su tais reikalais turėti ką nors bendro, į kuriuos jau yra policija įsikišusi.

Jankelis sunešė stiklus pirkion, iškinkė arklį, pagirdė ir įleido tvartan.

Arklys buvo alkanas, ir Jankelis nutarė duoti jam šiandien avižų. Vos įėjo savo kluonelin, kurio peludėj buvo avižos supiltos, kai išgirdo, kad jį kažkas pašaukė vardu.

– Jankei, Jankei, eik čion arčiau...

Žydas atsigręžė ir nusigando – suverstuose kampe šiauduose kyšojo Petro Lukošiūno galva.

– Oi, suras jį čia, įvels mane į bėdą, – pagalvojo Jankelis. – Pasakys, kad aš jį čia tyčia paslėpiau.

Jankelis priėjo atsargiai, pasiryžęs kiekvienu akimirksniu bėgti, jei tik pastebės, kad bernas vis dar karingai nusiteikęs.

– Vai, Jankeli, – sudejavo Petras, lįsdamas iš šiaudų: – tu gal ir nežinai, ką aš šiandien pridirbau?

– Kaip nežinosi, jei žandarai jau atvažiavo ir ieško dabar tavęs. Niekas nematė, kai tu čia užėjai? – pasiteiravo baikštusis Jankelis.

– Rodos, niekas. O gal ir matė kas, ar aš žinau...

– Ui, negerai, negerai pasielgei. Suims dabar tave žandarai, kalėjiman pasodins, katorgon pasmerks... Oi, didelio vargo turėsi, Petrai. O vis todel, kad pasigėrei...

– Kas man dabar lieka daryti? – nusiminė Lukošiūnas. – Patark, Jankeli. Aš pats nieko neišmanau.

– Vakar mano langus daužei, mušti mane norėjai, o šiandien patarimo prašai. Kai gera – tai Jankelis nekrikštas, Jankelis parkas, mušti reikia Jankelį. O kai tik kam bloga, tada: – Jankeli, patark!.. Ok, jūs, gojai...

– Dovanok, Jankeli, – girtas buvau vakar, – teisinasi Lukošiūnas. – Už langus tau užmokėsiu.

– O už išgąstį? – paslaptingai pasiklausė žydas.

Nors Petras buvo labai prislėgtas savo bėdos, susirūpinęs, bet žydo klausimas jam atrodė tiek juokingas, jog nesusilaikė ir nusikvatojo.

– Tss!.. – sumostikavo Jankelis. – Dar gali kas išgirsti tavo juoką, ir praneš žandarui...

– Išgąstis tavo jau praėjo ir nieko tau nekaštavo, – vis dar šypsosi Petras. – Ot, man dabar bėda – tai jau bėda!..

– Ui, didelė bėda, – pritarė jam žydas. – Jei uriadninkas numirs, tave, Petrai, pakarti gali.

– Ai ai ai, – sudejavo Lukošiūnas, susiėmęs rankom už galvos. – Ką aš padariau, ką aš padariau... Motina dabar... Dieve tu mano... Nors eik ir nusiskandyk ežere. Kitos išeities man nebėra!

– Nu, nėra tokios blogos padėties, kad protingas žmogus nesurastų išėjimo, – ramina jį Jankelis. – Bėk Amerikon, kol dar nesuėmė tavęs žandarai.

– Gerai būtų bėgti, kad tik pinigų turėtau. Bet neturiu, Jankei, ir iš greitųjų niekur jų dabar negausi.

– Be pinigų nepabėgsi. Bloga, kad neturi pinigų...

– Paskolink man, Jankeli. Atiduosiu, atsiųsiu, visais šventaisiais siekiu, kad atsiųsiu. Ir nuošimčius, kokių tik panorėsi... Motina tau žemę užstatys...

– Ui, kad aš turėtau pinigų, kaip dabar jų neturiu, kodel aš tau nepaskolintau. Tik ot bėda – pinigų neturiu. Kukis turi, Misiulis turi, bet Jankelis neturi. Jis skurdžius žydelis. Misiulis galėtų paskolinti, Kukis galėtų paskolinti, bet jie nepaskolins, jie ant tavęs pikti. Misiulį tu vakar primušei...

– Ak, kokis aš kvailas, kokis aš kvailas! – sielvartavo bernas. – Kodel aš nepaklausiau skerdžiaus? O dabar pražuvęs žmogus esu.

– Nu, dar nepražuvęs, – neigia Jankelis. – Tu čia pasėdėk, o aš eisiu pažiūrėsiu, ką ten žandarai daro... Nu, paskui pagalvosim. Gal Jankelio galva kažką gero ir sumanys.

Jankelis nusigręžė išeiti.

– O tu manęs neišduosi žandarams? – paabejojo bernas.

Žydas susilaikė ėjęs į duris ir atsigręžė.

– Oi, Petrai, Petrai! – lingavo Jankelis galvą. – Kaip gali tokius niekus kalbėti? Nors aš žydelis ir, pasakysiu tau, vargšas žydelis, bet aš doras žmogus. Tu jau manim pasitikėk: kad pažadėjau padėti – padėsiu... Tik jau tu ramiai čia pasėdėk. Kad neužeitų čion kas, aš jau ir duris užrakinsiu.

Jankelis išėjo. Petras vėl sulindo šiauduosna ir pasislėpė.

Uždavęs arkliui avižų, Jankelis nuėjo pas Misiulį. Ten sėdėjo žandaras, jau kratą pas Lukošiūnienę padaręs ir Petro nesuradęs. Jis kalbėjosi su vyrais.

– Katorga jam gali būti, – gąsdino žandaras. – Galvą uriadninkui perskėlė, sotniką sužalojo, man mundurą suplėšė, akselbantus nudraskė – nepasidavė suimamas, valdžios pareigūnams pasipriešino. Kai sugausim, katorga jam bus...

– Negaliu suprasti, kas jam pasidarė. Vakar čia, pas Kukį, mane apdraskė, Jankelio primušti norėjo, langus jam iškūlė...

– Aš nesiskundžiu, – įsikišo dabar ir Jankelis. – Ką ten paisysi girto žmogaus. Išsimiegos, ir patsai gailėsis. Gal ir už sudaužytus langus sumokės...

– Aš jo, tiesą pasakius, irgi gailiuosi, todel ir neieškojau per stropiai. Ką čia ieškosi? Ne maištininkas, ne plėšikas, tik, ot, smarkus vyras, pasigėrė ir negražios privirė sau ir mums košės, – kalbėjo rengdamasis išeiti žandaras. – Bet aš ką galiu? Mano tokia pareiga – įsakyta ieškoti – ieškau, įsakyta suimti – kai surasiu, suimsiu. Ne aš, tai kitas suims, jei nepabėgs Amerikon...

Kai žandaras išvažiavo, Misiulis jau buvo pasirengęs eiti su kitais pas Kukį, bet Jankelis jį sulaikė.

– Juozuli, turiu pas tave skubų ir labai svarbų reikalą.

Misiulis smalsiai į jį pažvelgė ir pasiliko.

– Juozuli, man reikia pusantro šimto rublių, – paprašė Jankelis, kai visi jau išėjo, ir pirkioj pasiliko tik Misiulis su žmona.

– Kuriam galui tau jų dabar prireikė? – nusistebėjo Misiulis. – Jokio handelio dabar juk nėra?

– Ką reiškia – nėra. Žydas, kai nori, visados suranda sau gešeftą.

Juozulis išėjo ir po minutėlės grįžo su pinigais.

– Tik aš jų tau greitai neatiduosiu, Juozuli, – perspėjo Jankelis, slėpdamas pinigus kišeniun.

– Sakyk pagaliau, kuriam galui tau prireikė staiga šitų pinigų? – pasismalsavo Misiulis.

Jankelis apsidairė, viršum pirštų žengdamas priėjo arčiau ir ėmė paslaptingai kušdėti Misiuliui į ausį:

– Juozuli, girdėjai, ką žandaras sakė? Sugaus Petrą Lukošiūną, katorga bus Petrui Lukošiūnui. Reikia Amerikon sprukti Petrui Lukošiūnui, bet pinigų Petras Lukošiūnas neturi, nu, ir Jankelis jų irgi neturi.

Nors jis patylomis kuždėjo, bet Misiulienė kaiką nugirdo, kaiką pati suprato.

– Nejau savo prakaitu uždirbtą skatiką skolinsi tam pramuštgalviui? – mėgina ji atkalbėti vyrą. – Juk jis vakar tavęs tik per plauką neužmušė!..

Misiulis patylėjo, pagalvojo...

– Reikia žmogų gelbėti, – sumurmėjo po nosimi.

– Aš taip ir maniau, kad tu panorėsi jį gelbėti, – nudžiugo Jankelis. – Aš žinau, tu fain žmogus.

– Vienu pirštu nepajudintau del tokio, – piktinosi Misiulienė.

– Nieko nenusimanai, Rožiuk. Lukošiūnų žemė nebloga... Vėlgi, matydamas, kad žmogus skęsta, negi galvosi tada apie kerštavimą jam...

Su Dievuliu susitaikius

I

Jau kelinta diena, kai Gugis nesuranda sau vietos. Baigiasi gavėnia, reikia eiti priešvelykinės išpažinties, ir todel jis jaučiasi nelaimingiausias žmogus pasauly.

Ne išpažinties baisu, kiek baisu eiti pas vargonininką, iš kurio reikia gauti kortelę. Be jos kunigas nepriima išpažintin, o gauti ją Gugiui tiesiog neįmanoma.

Vargonininkas kiekvieni metai vis klausia katakizmų, reikalauja, kaip iš mažo vaiko, kad mokėtų visokias ten maldeles. O kur dabar jam senatvėje mokytis, jei būdamas jaunas nepramoko.

Gal kažkada jų ir mokėjo, bet seniai jau yra visą pamiršęs. O gal ir niekados nemokėjo – negi dabar jo amžiuje visą atsiminsi. Anksčiau, rodos, užtekdavo ir to, kad žmogus mokėjo persižegnoti, poterius sukalbėti...

Poterius jis moka ir dabar, kasdien, rytą ir vakarą, nepamiršta, kaip save atmena, juos sukalbėti. Tiesa, jis poteriauja lenkiškai, kaip jį mažą motina buvo išmokiusi, nors lenkų kalbos nemoka ir nesupranta, ką tie poterių žodžiai reiškia.

Juk ir bažnyčioje ir gieda ir meldžiasi kunigas tik lenkiškai. Argi jis kaltas, kad Dievulis tik lenkiškus poterius mėgsta...

Blogiausia, kad vargonininkas ir tų jo poterių nepripažįsta. Kai Gugis vieną kartą, prieš kelis dar metus, mėgino klausiamas juos kalbėti, vargonininkas vos iš juoko nesprogo.

Kodel jis tiek juokėsi, vienas Dievas jį žino.

Neitų Gugis išpažinties prieš velykas. Bet kaip čia neisi, kad visi žmonės eina. Jau ir taip apšaukė jį, Gugį, raganium – tiesa, pats kaltas, kam gyrėsi – o kai sužinos, kad velykinės išpažinties nesi atlikęs, dar bedieviu apšauks! Gyvenimo tada nebus, ganyti gyvulių nesamdys...

Ir be to, kaip gi apseisi žmogus be išpažinties? Juk ne gyvulys esi, ne žydas nekrikštas, kad panorėtai atsigavėti, su Dievuliu nesusitaikęs!..

Taip galvojo Gugis, gulėdamas lovoje, ir vartėsi nuo vieno šono ant kito, užmigti negalėdamas.

Tik po pusiaunakčio kiek užsnūdo, bet geriau būtų visai neužmigęs – visą naktį sapnavosi, kad jį vargonininkas katakizmais kamantinėja. Žmonės juokiasi, šaiposi iš jo, o jis kad nors vieną žodį prisiminti galėtų!..

Net lenkiškus savo poterius pamiršo...

Nubudo visas prakaitu apipiltas. Atsisėdo ant lovos.

– Ar ilgai aš čia dar kamuosiuos? – nusispjovė piktai Gugis, atsikėlė ir ėmė rengtis bažnyčion.

Vistiek šia bėda nenusikratysi, nemalonaus susitikimo su vargonininku neišvengsi.

Juo greičiau, juo geriau...

II

Buvo dar visai tamsu. Kelias purvinas, palaidas. Sniegas nors netirpo nakčia, ir buvo net pašalę, bet visur stovėjo vandens klanai, plonu leduliu patraukti.

Eiti buvo sunku, sunku buvo nepataikyti į purvą ar į vandens klaną ir nesušlapyti vyžais apautų kojų.

Kiek nesistengė sausesnius takus surasti, vis tik porą kartų dribtelėjo į pilną vandens duobę ir garsiai išsikeikė.

– Einu išpažinties ir keikiuosi, kaip girtas burliokas, – dingtelėjo širdin. – Bet ir purvas gi!.. Kad jį kur bala...

Jo laimei čia jį pavijo važiuotas Kukis.

– Tai kur brendi, seni? – pasiklausė, stabdydamas arklį. – Ar ne bažnyčion tik?

– Einu išpažinties, – atsiliepė Gugis. – Tik tamsu ir purvas. Nežinau, kaip aš prisikasiu...

– Sėsk, pavežėsiu, – pasiūlė Kukis. – Nors tu esi niekam vertas žmogus del savo girtuokliavimo ir blevyzgojimų, bet kad eini išpažinties, padarysiu šitą gerą darbą. Manau, Dievas ant manęs nepyks...

Gugis jau norėjo užsigauti ir piktai išjuokti Kukį, kaip visuomet užgautas darydavo, bet susilaikė, prisiminęs, kad išpažintin eidamas neturi pykti.

Tik atsiduso senis ir įsirioglino Kukio vežiman.

– Nors ir raganiauji, ir girtuokliauji, ir blevyzgoti greitas, bet visgi, kaip matau, Dievo neužmiršti, – kalbėjo Kukis. – Gerai darai, kad neužmiršti! Žmogus nežino nei dienos, nei valandos, kada jį Dievas pašauks iš viso gyvenimo nuodėmių atsiskaityti...

– Kokios jau čia mano nuodėmės, – buvo bepradedąs Gugis atsikirsti, bet prisiminė, kad einant išpažinties negalima bartis, ir nutilo.

Dar kažką Kukis jam kalbėjo, dar už kažką barė ir mokino, bet Gugis jau nebeklausė jo. Įtraukė galvą į kailinaičių apykaklę, susikuprino, sumovė rankas rankovėsna ir pajuto, kad jį miegas ima marinti.

– Tai nuodėmės mane marina, – pagalvojo skerdžius. – Negerai, sako, snausti, einant išpažinties – velnias džiaugiasi. Geriau savo negerus darbus prisiminsiu...

Nori Gugis prisiminti, ką negero yra padaręs per ištisus metus, bet nieko prisiminti negali, išskyrus, kad girtas buvo. Bet kiek kartų, negi suskaitysi?..

– E, vėliau visą prisiminsiu, – pagalvojo; – kai bažnyčion nueisiu. O dabar šitas plepys man kliudo...

Čia Gugis vėl nusigando, prisiminęs, kad žmogui, išpažintin pasirengusiam, negalima kito žmogaus kolioti ir pravardžiuoti.

– Ot, ir nusidėjau Dievuliui, – susirūpino.

– Matyti, velnias mane gimdo...

Arklys išlėto brido per purvą, vežimas supę, Kukis vis kažką kalbėjo, mokino, ar barė Gugis neklausė. Lingavo, lingavo galva, kol pagaliau visai užsnūdo...

– Užmigai, seni, – kelia jį Kukis. Nuodėmės tave numarino. Pasidavei, velnią nudžiuginai...

– Ne, nemiegojau, nuodėmes savo skaičiau, – pasiteisino Gugis ir vėl nusiminė, kad sumelavo.

– Vėl Dievuliui nusidėjau, – pagalvojo. – Išpažintin einu ir meluoju...

– Skaičiuok, skaičiuok, – paragino jį Kukis. – Nemaža per metus priblevyzgojai, Dievui nusidedamas.

Jie buvo jau miestely. Bažnyčioje skambino rytinį „Angelas Dievo“...

III

Bažnyčioje buvo dar tamsu, drėgna, šalta ir nejauku. Pas groteles ties didžiuoju altorium klūpavo kelios davatkos ar gal taip sau moterėlės, atėjusios išpažintį atlikti, kaip ir Gugis.

Atsiklaupė šalia jų, persižegnojo, poterius sukalbėjo. Kas toliau daryti, nežinojo – jokių kitų maldų nemokėjo.

Paklūpavo kiek, nusilenkė, žemelę pabučiavo – Gugis matydavo, kad ir kiti dažnai bažnyčioje žemę bučiuoja: matyti, taip reikia, Dievuliui tas patinka. Bet kas toliau daryti tuščioje bažnyčioje, Gugis vėl nežinojo.

Pagaliau prisiminė, kad jam reikia gauti pas vargonininką kortelę. Nesinorėjo eiti, bet ką bedarysi ?

Dar kartą persižegnojo, atsiduso ir atsikėlęs nuėjo pas vargonininką, kuris gyveno šalia elgetyno.

Ten jau buvo daug prisirinkusių žmonių, moterų ir vyrų; jų tarpe pamatė ir Kukį.

– Tai ir tu atvažiavai išpažintin? – truktelėjo jis Kukį už alkūnės.

– Ar manai, kad aš Dievui nenusidedu, ir man išpažintis nereikalinga, – atsigręžė Kukis. – Nusidedu ir dažnai nusidedu. Patys didžiausi šventieji – ir jie septynis kartus į dieną nusidėdavo, – aiškino jam Kukis. – Kortelę ar jau gavai?

– Ne dar...

– Tai ko žiopliauji? Išeis vargonininkas bažnyčion, nebegausi paskui.

Gugis nesiskubino – laukė, kol visi kiti gavę išeis iš vargonininko buto. Bet pagaliau priėjo ir jo eilė, o žmonės vis dar nesiskubino bažnyčion.

Vargonininkas, matyti, prisiminė Gugi, nes jį tik vieną iš visų, kurie korteles gavo, ėmė klausinėti katakizmų.

Gugis klausiamas tylėjo ir nieko nesakė.

– Poterius pagaliau ar moki? – supyko vargonininkas.

– Moku, – piktai atsikirto Gugis. Ko mane vieną prikibai? Juk kitiems davei korteles, katakizmų nesiklausęs.

– Aš klausiu, pas kuriuos reikia klausti, ne tavo dalykas man nurodinėti, – pasivarė vargonininkas. – Kalbėk „Tėve mūsų ...

Skerdžius susvyravo, kalbėti ar ne. Žinojo, kad ims iš jo tyčiotis, kaip anais metais. O čia dar Kukis yra. Papasakos visiems pargrįžęs, juoksis visi iš seno žmogaus.

Kukis nemėgo, kad iš jo juoktųsi.

– Nekalbėsiu, – atkakliai atsakė vargonininkui.

– Nekalbėsi, kortelės negausi, – pagrasino vargonininkas. – Sutiksi velykas, kaip žydas, be išpažinties.

– Ką jau čia spiriesi, kad ponas vargonininkas reikalauja, – paragino jį Kukis. – Atėjai išpažinties atlikti ir puikybės nenusikratai...

– Nekalbėsiu, – nenusileidžia Gugis. – Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!..

– Neturiu laiko su tavim ilgai delsti, – supyko vargonininkas. – Elena, – kreipėsi jis į čia pat kažko lukuriuojančią mergiotę: – pamokyk tu jį nors poterių...

Gugis pasižiūrėjo į ją ir jau visai supyko, nors žinojo, kad išpažintin pasirengęs negali pykti.

– Kad mane boba mokytų ir tai tokia, kuri mano anūke būti dar per jauna? Niekados! – piktai nusišaipė jis ir užmaulino kepurę ant galvos.

– Žmogau, – subarti pamėgino Kukis. – Išpažintin rengiesi...

Bet ką jis toliau kalbėjo, nebegirdėjo jau Gugis. Piktai nusispjovęs išėjo iš vargonininko buto...

IV

Nuėjęs bažnyčion apsidairė Gugis. Kunigai jau sėdėjo klausyklose. Prie tos, kurioje sėdėjo jaunasis kunigėlis, buvo dvi didžiausios eilės laukiančiųjų, daugiausia moterų. Prie Žemaituko klausyklos laukė žymiai mažiau žmonių, vos keli vyrai stovėjo iš vienos ir kitos klausyklos pusės.

– Eisiu pas seną. Gal priims mane išpažintin ir be kortelės, – pagalvojo Gugis ir atsistojo eilėn.

Žinojo, kad dabar reikia savo nuodėmes prisiminti, atgailą daryti, bet kažkaip galvon vis lindo vargonininkas, su kuriuo mintyse jis vis dar nesiliovė besibarąs. Vis lindo Gugiui į galvą kartūs žodžiai, kuriuos turėjo jam pasakyti atsikirsdamas, bet nepasakė.

Ir gailėjosi, kad nepasakė. Tegul, nieko sau. Nepasakė dabar, nes į galvą neatėjo, pasakys kitais metais...

– Parodysiu jam, kaip tyčiotis iš seno žmogaus! – užsimiršo Gugis įsikarščiavęs ir garsiai prasitarė.

Priešaky stovėjusieji atsigrįžo ir nustebinti pasižiūrėjo į jį.

Gugis nei nepastebėjo, kai atsirado prie klausyklos. Atsigręžęs pamatė, kad už jo pečių yra dar žmonių, kurie stovi ir laukia. Gugis norėjo būti paskutinis – nuėjo ir vėl atsistojo eilės gale.

Norėjo būti paskutinis todel, kad kiti nepastebėtų, jei kunigas nepanorės be kortelės klausyti išpažinties ir pavarys jį...

Pagaliau Gugis liko tik vienas ir atsiklaupė pas klausyklą.

– Kortelę, – sukuštėjo kunigas ir iškišo iš klausyklos ranką.

– Kad neturiu, tėveli, – nusigando Gugis.

– Vargonininkas nedavė...

– Katakizmų nemokėjai? – šiurkščiai paklausė Žemaitukas. – Eik, išmok.

– Kad jau senas esu, tėveli, mokytis...

Žemaitukas nieko jam neatsakė. Atsikėlęs atidarė klausyklos dureles, pasirengęs išeiti. Gugis griebėsi bučiuoti jam ranką.

– A, tai tu, Gugi, – pažino jį Žemaitukas.

– Tiki Dievu Tėvu ir visu tuo, kuo šventa bažnyčia liepia tikėti?

– Tikiu, tikiu, tėveli!.. Kaip netikėsiu... – nusidžiaugė senas skerdžius.

– Na, tai klaupkis ir gailėk savo nuodėmių, – ir atsisėdo vėl klausyklon Žemaitukas.

V

Gugis atsiklaupė pas groteles, kur klūpavo ir visi kiti išpažintį atlikusieji. Kaip tik pataikė atsiklaupti šalia Kukio, kuris atydžiai į Gugį pasižiūrėjo.