III

Bažnyčioje buvo dar tamsu, drėgna, šalta ir nejauku. Pas groteles ties didžiuoju altorium klūpavo kelios davatkos ar gal taip sau moterėlės, atėjusios išpažintį atlikti, kaip ir Gugis.

Atsiklaupė šalia jų, persižegnojo, poterius sukalbėjo. Kas toliau daryti, nežinojo – jokių kitų maldų nemokėjo.

Paklūpavo kiek, nusilenkė, žemelę pabučiavo – Gugis matydavo, kad ir kiti dažnai bažnyčioje žemę bučiuoja: matyti, taip reikia, Dievuliui tas patinka. Bet kas toliau daryti tuščioje bažnyčioje, Gugis vėl nežinojo.

Pagaliau prisiminė, kad jam reikia gauti pas vargonininką kortelę. Nesinorėjo eiti, bet ką bedarysi ?

Dar kartą persižegnojo, atsiduso ir atsikėlęs nuėjo pas vargonininką, kuris gyveno šalia elgetyno.

Ten jau buvo daug prisirinkusių žmonių, moterų ir vyrų; jų tarpe pamatė ir Kukį.

– Tai ir tu atvažiavai išpažintin? – truktelėjo jis Kukį už alkūnės.

– Ar manai, kad aš Dievui nenusidedu, ir man išpažintis nereikalinga, – atsigręžė Kukis. – Nusidedu ir dažnai nusidedu. Patys didžiausi šventieji – ir jie septynis kartus į dieną nusidėdavo, – aiškino jam Kukis. – Kortelę ar jau gavai?

– Ne dar...

– Tai ko žiopliauji? Išeis vargonininkas bažnyčion, nebegausi paskui.

Gugis nesiskubino – laukė, kol visi kiti gavę išeis iš vargonininko buto. Bet pagaliau priėjo ir jo eilė, o žmonės vis dar nesiskubino bažnyčion.

Vargonininkas, matyti, prisiminė Gugi, nes jį tik vieną iš visų, kurie korteles gavo, ėmė klausinėti katakizmų.

Gugis klausiamas tylėjo ir nieko nesakė.

– Poterius pagaliau ar moki? – supyko vargonininkas.

– Moku, – piktai atsikirto Gugis. Ko mane vieną prikibai? Juk kitiems davei korteles, katakizmų nesiklausęs.

– Aš klausiu, pas kuriuos reikia klausti, ne tavo dalykas man nurodinėti, – pasivarė vargonininkas. – Kalbėk „Tėve mūsų ...

Skerdžius susvyravo, kalbėti ar ne. Žinojo, kad ims iš jo tyčiotis, kaip anais metais. O čia dar Kukis yra. Papasakos visiems pargrįžęs, juoksis visi iš seno žmogaus.

Kukis nemėgo, kad iš jo juoktųsi.

– Nekalbėsiu, – atkakliai atsakė vargonininkui.

– Nekalbėsi, kortelės negausi, – pagrasino vargonininkas. – Sutiksi velykas, kaip žydas, be išpažinties.

– Ką jau čia spiriesi, kad ponas vargonininkas reikalauja, – paragino jį Kukis. – Atėjai išpažinties atlikti ir puikybės nenusikratai...

– Nekalbėsiu, – nenusileidžia Gugis. – Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!..

– Neturiu laiko su tavim ilgai delsti, – supyko vargonininkas. – Elena, – kreipėsi jis į čia pat kažko lukuriuojančią mergiotę: – pamokyk tu jį nors poterių...

Gugis pasižiūrėjo į ją ir jau visai supyko, nors žinojo, kad išpažintin pasirengęs negali pykti.

– Kad mane boba mokytų ir tai tokia, kuri mano anūke būti dar per jauna? Niekados! – piktai nusišaipė jis ir užmaulino kepurę ant galvos.

– Žmogau, – subarti pamėgino Kukis. – Išpažintin rengiesi...

Bet ką jis toliau kalbėjo, nebegirdėjo jau Gugis. Piktai nusispjovęs išėjo iš vargonininko buto...

IV

Nuėjęs bažnyčion apsidairė Gugis. Kunigai jau sėdėjo klausyklose. Prie tos, kurioje sėdėjo jaunasis kunigėlis, buvo dvi didžiausios eilės laukiančiųjų, daugiausia moterų. Prie Žemaituko klausyklos laukė žymiai mažiau žmonių, vos keli vyrai stovėjo iš vienos ir kitos klausyklos pusės.

– Eisiu pas seną. Gal priims mane išpažintin ir be kortelės, – pagalvojo Gugis ir atsistojo eilėn.

Žinojo, kad dabar reikia savo nuodėmes prisiminti, atgailą daryti, bet kažkaip galvon vis lindo vargonininkas, su kuriuo mintyse jis vis dar nesiliovė besibarąs. Vis lindo Gugiui į galvą kartūs žodžiai, kuriuos turėjo jam pasakyti atsikirsdamas, bet nepasakė.

Ir gailėjosi, kad nepasakė. Tegul, nieko sau. Nepasakė dabar, nes į galvą neatėjo, pasakys kitais metais...

– Parodysiu jam, kaip tyčiotis iš seno žmogaus! – užsimiršo Gugis įsikarščiavęs ir garsiai prasitarė.

Priešaky stovėjusieji atsigrįžo ir nustebinti pasižiūrėjo į jį.

Gugis nei nepastebėjo, kai atsirado prie klausyklos. Atsigręžęs pamatė, kad už jo pečių yra dar žmonių, kurie stovi ir laukia. Gugis norėjo būti paskutinis – nuėjo ir vėl atsistojo eilės gale.

Norėjo būti paskutinis todel, kad kiti nepastebėtų, jei kunigas nepanorės be kortelės klausyti išpažinties ir pavarys jį...

Pagaliau Gugis liko tik vienas ir atsiklaupė pas klausyklą.

– Kortelę, – sukuštėjo kunigas ir iškišo iš klausyklos ranką.

– Kad neturiu, tėveli, – nusigando Gugis.

– Vargonininkas nedavė...

– Katakizmų nemokėjai? – šiurkščiai paklausė Žemaitukas. – Eik, išmok.

– Kad jau senas esu, tėveli, mokytis...

Žemaitukas nieko jam neatsakė. Atsikėlęs atidarė klausyklos dureles, pasirengęs išeiti. Gugis griebėsi bučiuoti jam ranką.

– A, tai tu, Gugi, – pažino jį Žemaitukas.

– Tiki Dievu Tėvu ir visu tuo, kuo šventa bažnyčia liepia tikėti?

– Tikiu, tikiu, tėveli!.. Kaip netikėsiu... – nusidžiaugė senas skerdžius.

– Na, tai klaupkis ir gailėk savo nuodėmių, – ir atsisėdo vėl klausyklon Žemaitukas.

V

Gugis atsiklaupė pas groteles, kur klūpavo ir visi kiti išpažintį atlikusieji. Kaip tik pataikė atsiklaupti šalia Kukio, kuris atydžiai į Gugį pasižiūrėjo.