– Aš klausiu, pas kuriuos reikia klausti, ne tavo dalykas man nurodinėti, – pasivarė vargonininkas. – Kalbėk „Tėve mūsų ...

Skerdžius susvyravo, kalbėti ar ne. Žinojo, kad ims iš jo tyčiotis, kaip anais metais. O čia dar Kukis yra. Papasakos visiems pargrįžęs, juoksis visi iš seno žmogaus.

Kukis nemėgo, kad iš jo juoktųsi.

– Nekalbėsiu, – atkakliai atsakė vargonininkui.

– Nekalbėsi, kortelės negausi, – pagrasino vargonininkas. – Sutiksi velykas, kaip žydas, be išpažinties.

– Ką jau čia spiriesi, kad ponas vargonininkas reikalauja, – paragino jį Kukis. – Atėjai išpažinties atlikti ir puikybės nenusikratai...

– Nekalbėsiu, – nenusileidžia Gugis. – Ką jis čia iš manęs seno juokus sau nori krėsti!..

– Neturiu laiko su tavim ilgai delsti, – supyko vargonininkas. – Elena, – kreipėsi jis į čia pat kažko lukuriuojančią mergiotę: – pamokyk tu jį nors poterių...

Gugis pasižiūrėjo į ją ir jau visai supyko, nors žinojo, kad išpažintin pasirengęs negali pykti.

– Kad mane boba mokytų ir tai tokia, kuri mano anūke būti dar per jauna? Niekados! – piktai nusišaipė jis ir užmaulino kepurę ant galvos.

– Žmogau, – subarti pamėgino Kukis. – Išpažintin rengiesi...

Bet ką jis toliau kalbėjo, nebegirdėjo jau Gugis. Piktai nusispjovęs išėjo iš vargonininko buto...

IV

Nuėjęs bažnyčion apsidairė Gugis. Kunigai jau sėdėjo klausyklose. Prie tos, kurioje sėdėjo jaunasis kunigėlis, buvo dvi didžiausios eilės laukiančiųjų, daugiausia moterų. Prie Žemaituko klausyklos laukė žymiai mažiau žmonių, vos keli vyrai stovėjo iš vienos ir kitos klausyklos pusės.

– Eisiu pas seną. Gal priims mane išpažintin ir be kortelės, – pagalvojo Gugis ir atsistojo eilėn.

Žinojo, kad dabar reikia savo nuodėmes prisiminti, atgailą daryti, bet kažkaip galvon vis lindo vargonininkas, su kuriuo mintyse jis vis dar nesiliovė besibarąs. Vis lindo Gugiui į galvą kartūs žodžiai, kuriuos turėjo jam pasakyti atsikirsdamas, bet nepasakė.

Ir gailėjosi, kad nepasakė. Tegul, nieko sau. Nepasakė dabar, nes į galvą neatėjo, pasakys kitais metais...

– Parodysiu jam, kaip tyčiotis iš seno žmogaus! – užsimiršo Gugis įsikarščiavęs ir garsiai prasitarė.

Priešaky stovėjusieji atsigrįžo ir nustebinti pasižiūrėjo į jį.

Gugis nei nepastebėjo, kai atsirado prie klausyklos. Atsigręžęs pamatė, kad už jo pečių yra dar žmonių, kurie stovi ir laukia. Gugis norėjo būti paskutinis – nuėjo ir vėl atsistojo eilės gale.

Norėjo būti paskutinis todel, kad kiti nepastebėtų, jei kunigas nepanorės be kortelės klausyti išpažinties ir pavarys jį...

Pagaliau Gugis liko tik vienas ir atsiklaupė pas klausyklą.

– Kortelę, – sukuštėjo kunigas ir iškišo iš klausyklos ranką.

– Kad neturiu, tėveli, – nusigando Gugis.

– Vargonininkas nedavė...

– Katakizmų nemokėjai? – šiurkščiai paklausė Žemaitukas. – Eik, išmok.

– Kad jau senas esu, tėveli, mokytis...

Žemaitukas nieko jam neatsakė. Atsikėlęs atidarė klausyklos dureles, pasirengęs išeiti. Gugis griebėsi bučiuoti jam ranką.

– A, tai tu, Gugi, – pažino jį Žemaitukas.

– Tiki Dievu Tėvu ir visu tuo, kuo šventa bažnyčia liepia tikėti?

– Tikiu, tikiu, tėveli!.. Kaip netikėsiu... – nusidžiaugė senas skerdžius.

– Na, tai klaupkis ir gailėk savo nuodėmių, – ir atsisėdo vėl klausyklon Žemaitukas.

V

Gugis atsiklaupė pas groteles, kur klūpavo ir visi kiti išpažintį atlikusieji. Kaip tik pataikė atsiklaupti šalia Kukio, kuris atydžiai į Gugį pasižiūrėjo.

– Ot, ir išpažintį atlikau, – įsiveržė Gugiui į galvą mintis: – ir keturiadešimtis liko kišeniuje...

Net nusigando Gugis, kad pas Dievo stalą tokios nuodėmingos mintys veržiasi jam į galvą. Nusigandęs ėmė dievobaimingai žegnotis ir muštis į krūtinę.

Prasidėjo mišios, kurias laikė Žemaitukas. Jaunas kunigėlis vis dar sėdėjo moterų apsuptoje klausykloje.

Kiek besistengė Gugis galvoti tik apie Dievulį, vis jam nesisekė – galvon lindo vis kažkokios nereikalingos mintys – kad jau netrukus sužaliuos laukai, ir žmonės išvarys gyvulius ganytis, kad jau kovai ar tik nebus atlėkę iš dausų, kad teks jam ir šiais metais, matyti, savo kaime skerdžiauti...

Ir maža kokios dar mintys lindo jam į galvą! Nusikrato vienos, jau kita panaši lenda. Veltui kalba poterius, veltui kušta maldos žodžius, mintys jo vistiek kažkur toli toli klaidžioja, giriose, pievose, apie gyvulėlius, apie paukščius galvojo Gugis, o ne apie geriausiąjį Dievulį...

Pagaliau Žemaitukas atidarė cimboriją. Suskambėjo varpeliai, ir visi žemai nulinko, mušdamiesi krūtinėn. Juos pasekė ir Gugis, stengdamasis iš visų jėgų susikaupti nors dabar, Dievulį priimdamas...

VI

– Tai ką? Išpažintį atlikai, su Dievu susitaikei? – paklausė Kukis, išeidamas su Gugiu iš bažnyčios. – Dabar ir mirti gali...

– Kam turiu mirti, kad gražus pavasaris ateina, – atšovė jam Gugis. – Dar paganysiu gyvulėlius ir šią vasarėlę...

– Ot senis! – nusistebėjo Kukis. – Jam seniai metas mirti, o jis gyventi vis dar nori ir nesirengia pas Dievulį.

– Nesirengiu, žmogau, – patvirtino Gugis: – tikrai nesirengiu. Ko skubėti, spėsiu dar Dievui ir jo šventiesiems įkirėti.

– Namo eisi dabar? – klausia Kukis.

– Namo, žmogau, tiesiog namo, kur gi kitur...