– Nenori valgyti, nors išgerk, – lyg pakuštėjo kažkas jam ausin. – Degtinė juk ne žydo rankomis gaminta.

– Argi gera bus gerti, Dievulį tik priėmus? – stengiasi Gugis atsilaikyti pagundos.

– Kas čia negero? – kušta vėl kažkas jam ausin. – Juk ir kunigas per mišias vyną geria.

– Tiesa, – sutiko pagaliau Gugis. – Noriu už kunigą būti geresnis...

Atsikėlęs priėjo prie durelių į krautuvėlę, kurioje dabar sėdėjo Calkės žmona.

– Calkiene, – pasiteiravo, praverdamas duris: – ar neturi degtinės, nors mažo krūkelio?

– Yra, kaip nebus. Tuojau duosiu.

Gugis vėl atsisėdo pas pečių. Į kambarį įėjo Calkienė, mažu degtinės buteliuku – „krukeliu“ – nešina.

– Tik čia negalima, eik kamaron, – patarė Calkienė. – Žinai, dabar mums draudžiama žmonėms degtinę pardavinėti.

Gugis nuėjo su žyde kamaron.

– Gal silkės? „Chalos“ yra šviežios užkąsti, – pasiūlė Calkienė.

– Ne, aš negaliu dabar jūsų žydiškomis rankomis gaminto valgyti, – atsisakė Gugis. – Aš neseniai esu Dievulį priėmęs.

Calkienė nesuprato jo kalbos ir tik truktelėjo pečiais.

– Kaip sau norite, – ir, davusi jam šešis skatikus grąžos, išsinešdino.

Gugis persižegnojo, Dievulį pagarbino ir išvertė ant tuščio stikliuką. Pajuto, kad šilima nuėjo per visą jo kūną.

– Kad tik nepasigertau – supyks Kukis ir namo nenuvež manęs, – pagalvojo. – A, – numojo ranka: – negi nuo tokio buteliuko pasigersiu!..

Išgėrė kitą stikliuką ir trečią, kol bonkutėj nieko nebeliko. Galva apsvaigo, šilta pasidarė, ramu ir gera.

Gugis apkniubo ant stalo ir saldžiai užmigo.

Kai, pusvalandžiui praslinkus, atėjo Kukis šaukti namo važiuoti, Gugis garsiai knarkė, rimodamas ant sudėtų po veidu rankų, per kurias čiužė iš burnos seilės.

Ant stalo stovėjo dar Calkienės nenuneštas tuščias „krūkelis“.

– Gyvulys! – pasipiktino baisiai Kukis. – Dievą vos tik priėmė ir jau pasilakė, kaip kiaulė...

Nusispjovė ir piktas išėjo.

Teks dabar Gugiui pėsčiam purvyną klampyti...