I

Kitais metais viduržiemy mirė Jonas Kukis. Mirė, kaip doram katalikui dera mirti – atlikęs visas paskutines pareigas, susitaikęs su Dievu, ramiai, be baimės, su amžino gyvenimo viltimi.

Iškilmingos buvo jo laidotuvės. Patsai kunigas jo kūną lydėjo į kapus, o ant rytojaus dar iškilmingesnės bažnyčioje atlaikytos „egzekvijos“, kuriosna buvo pakviesti visi kaimynai, jų tarpe ir Kazys Gugis.

Pasimeldė jisai, kaip mokėjo, už Joną ir, kai pasibaigė pamaldos, išėjęs iš bažnyčios vos tik kelis stiklelius išmovė – kiek jų buvo, jis nepratęs skaityti. Neilgai, rodos, užtruko, o kai išėjo iš smuklės, jau visai buvo tamsu.

Dairosi ten, dairosi šen, niekur nei vieno kaimyno nematyti. Visi jau buvo namo nuvažiavę.

– Nuvažiavo, šungalviai. Nei pavėžėti nėra kam! – išsikoliojo senis ir pasileido pėsčias namo.

Ėjo keliu vienui vienas, smarkiai „žąsis varinėdamas“. Kelias buvo netolimas, be to, gerai nuo mažų dienų įprastas, platus, o dabar dar išvažinėtas, rogių nutrintas, kaip stiklas, bet jau tokia buvo Gugiui nelaiminga diena, ir viskas šiandien nesisekė: po kojų painiojosi duobės, medžiai, grioviai, kažkaip nepaprastai buvo slidu, ir kojos buvo lyg svetimos: viena traukė ten, kita kitur...

Nuvargo, nuilso senis, lyg rugius kuldamas, ir miegas baisiai marino. Norėjosi atsisėsti, prigulti.

– Ne, eisiu namo. Juk netoli, o dabar žiema – atsigulsiu, užmigsiu ir sušalsiu, – lyg švistelėjo senio galvoje ir murmėdamas ėjo pirmyn. Tik eidamas užkliuvo už kažko, ir tiesiog prieš nosį išaugo kažkaip netikėtai stulpas.

Nustebo senas Gugis, sustojo ir net atsidėjęs pasižiūrėjo...

Stulpas!...

– Iš kur čia atsiradai vidury kelio? – klausia senis. – Juk tau čia ne vieta stovėti.

– Kodel ne vieta? – nusišypsojo stulpas. – Jei stoviu, tai vieta.