– Nesibarsiu, nesibarsiu. Geriau duok ranką, palaikysiu, kad nesugriūtai.

Ir susiėmę už parankių nuėjo...

– Bet man, brol, nuostabu, – kalbėjo skerdžius žingsniuodamas: – kodėl tavęs velniai nekimba, jei neini dangun?

– Kokiu būdu gali kibti, kad aš kryžių ant kaklo nešioju. Vėl kam gi varpai skambino, mišias kunigas giedojo ir šventintu vandeniu mano karstą šlakstė, kad velniai galėtų mane kibti.

– Taip, taip, suprantu, – lingavo Gugis galvą. – Bet vis gi, brol, bloga mirti: tavo pirkia ir – ne tavo, tavo turtas – ir ne tavo. Štai, kokis turtingas buvai, o dabar pas mane ant kampo gyvensi. Nemanyk, brol, kad aš tave gerai penėsiu; pats nieko neturiu – ką buvau gavęs iš sodžiaus, jau pragėriau...

Kukis nieko neatsakė, ir kurį laiką ėjo tylėdami.

– Štai ir priėjome, – prabilo Kukis. Skerdžius net nustebo, kad taip greitai priėjo savo namus. Apsidairė, patsai sau netikėdamas, aplinkui. Vieta lyg svetima, bet pirkaitė tikrai jo.

Daug negalvodamas įėjo vidurin. Viskas, kaip buvo. Štai ir pečius, ant kurio jis mėgo, namie būdamas, gulėti...

Nusirengė Gugis, nusiavė, autus pakabino ant priepečkio, kad padžiūtų, o patsai užkopo ant pečiaus.

– Šaltas pečius! Mat, nuo vakar vakaro nekūrentas, – nusigręžė jis į Kukį, bet jo niekur nebuvo matyti. – Kur tu, brol, dingai?

– Aš čia, – atsiliepė numirėlis: – užpečky suradau sau vietą.

– Geriau pas mane... – norėjo pakviesti Gugis, bet pamanė, kad geriau nekviesti... Numirėlis vis delto numirėlis, juo toliau nuo jo, juo geriau...

– Gal valgyti nori? – paklausė skerdžius. – Aš nūnai tavo egzekvijose trims dienoms pavalgiau...

– Apsieisiu, – atsiliepė Kukis.

Dar norėjo kažką pasakyti Gugis, bet patingėjo: juto, kad tingulys ėmė gaubti, vystyti jo kūną. Tingu buvo kalbėti, tingu pasijudinti, nos šaltis laižė jam pečius, kojas ir visą kūną...

Ant rytojaus eidami žmonės surado Gugį sušalusį. Jis gulėjo ant kūdros liūno vienmarškinis ir basas. Viršutiniai rūbai ir autai kabojo ant alksnio krūmo, o šalia gulėjo jo naginės....

II

Gugiui rodėsi, kad jis vos spėjo akis sumerkti, kai ji kažkas ėmė žadinti, paliesdamas ranka jo petį.

– Kelkis, jau metas eiti!..

Pravėrė skerdžius akis ir mato, kad šalia jo stovi nepažįstamas bernas, balta miline švarka apsitaisęs. Kelnės irgi tokio pat balto milelio, o kojos apautos naujomis raudonomis naginėmis.

– Kur metas eiti? Juk šiandien aš niekur nesirengiau eiti, – klausia Gugis.

– Argi nežinai, kur? – sako nepažįstamas bernas. – Reikia keliauti pas Dievą...

– O kur aš tą Dievą surasiu? – vis dar nesikeldamas klausia skerdžius. – Sako, jis kažkur danguje gyvena, o aš, berneli, nei žinoti nežinau, kur tasai į dangų kelias. Vėl ko gi aš ten pas Dievą eisiu, jei man iš jo nieko nereikia?

– Jau kad numirei, turi eiti, o kelią surasi. Štai, tau jį parodys tavo kaimynas Kukis.

– Aš jau numiriau, sakai? – nusistebėjo skerdžius ir net atsisėdo. – Bet kaip aš galėjau numirti, kad nesirgau ir esu visai sveikas.

– Taigi, kad nesirgęs numirei, ir dabar, štai, abu keliausite pas Dievą.

– Nieko, brolau, nepadarysi. Teks mums keliauti, – ramina jį Kukis. – Dviem vis ramiau ir drąsiau...

Skerdžius pakrapštė pakaušį...

– Na, numiriau, sakote, tai numiriau. Tebūna taip. Bet ko aš turiu pas Dievą keliauti, kad man ir čia gera.

– Kelkis, kelkis greičiau, – sako jam nepažįstamasis bernas. – Matai, numirei be išpažinties, be kunigo, ir kryžių esi pametęs...

– Taip, kažkur jį ganydamas pamečiau. Matyti, per krūmus lįsdamas užkabinau ir nutraukiau....

– Taigi, taigi!... Kai tik aš atsitolinsiu, tave gali apspisti velniai...