– Mm! Negerai... Velnių aš nemėgstu... Bet kas tu esi per vienas?

– Aš Dievo angelas... Kelkis greičiau, nes aš skubu.

– Matau, kad reikia keltis... Bet kad ne velniai, nieku būdu iš čia nesijudintau...

Vos tik atsistojo skerdžius, kai pajuto, kad ėmė skristi aukštyn, aukštyn ir lėkė, kaip paukštis, žemės kojomis neliesdamas...

Apsidairė ir pastebėjo, kad žemės jau niekur nei nematyti. Tik iš vienos pusės, net stenėdamas, skubinasi, kad neatsiliktų, Jonas Kukis, o iš kitos angelas.

– Tai gerai žengiame, – gėrisi skerdžius. – Ir jaunas būdamas aš taip greitai nebėginėjau.

– Aš čia jus paliksiu, – sako angelas. – Turiu pas kitus žmones dar skubėti Dievo valią pranešti. Štai, čia, matote, trys keliai: vienas dangun, kitas skaistyklon, trečias pragaran. Pasirinkite, kuris jums tinkamas.

Pasakęs tai, angelas sumosavo sparnus ir pranyko.

Gugis tik dabar pastebėjo, kad angelas turi sparnus.

Apsidairė abu vienu pasilikę ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaip jau visokių žmonelių ir moterų...

Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Skerdžius tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti.

– Žinai, ką, brolau, ar negeriau būtų ir mums pasukti skaistyklon? – stabdo jį Kukis.

– Kodel? – paklausė skerdžius net nesustodamas. – Ar aš kvailas, kad niekieno neverčiamas eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus nevisai gerai.

– Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano... Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem.

– Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgdamas į žmones. Kodel dabar aš jų turiu paisyti?