– Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį.

– Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti, kad ir paties Dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?

– Gal ir nesi daręs, to aš tau primesti negaliu. Betgi visi gerai žinojom, kad bažnyčion retai vaikščiodavai.

– Žinoma, retai, bet kaip aš galėjau dažniau vaikščioti, jei kas vasarą gyvulius ganydavau?

– Ir pasigerti mėgdavai. Mat, net mirei girtas būdamas, be kunigo, be išpažinties.

– Žinoma, gėriau, kai turėjau už ką arba kiti girdydavo. Bet aš ir gerdamas Dievulio neužmiršdavau... Taip Jam akysna ir pasakysiu.

– Taip, taip, taip... Bet nejaugi tu niekados kitiems, kurie geriau už tave gyvendavo, nepavydėdavai ?

– Kodel aš turėjau pavydėti, jei man buvo gera gyventi taip, kaip aš gyvenau.

– O valdžios miško tai jau nevogei, pasakysi?

– Ar aš žinau? Kai reikėdavo pirkią pakūrenti, žinoma, ėmiau, bet ar tai buvo vogimas, aš nežinau. Kodel miškas kažkokios valdžios, o ne mano? Ar valdžia, o ne Dievas jį augino, visų žmonių ir mano naudai?

– Nekalbėtai niekų! Kas svetima, tai vis svetima.

– Kas svetima? Aš tame miške užaugau ir visą amžių išgyvenau, o tosios valdžios niekados nesu nei matęs ir dabar nežinau, kas ji per viena. Gal žmonės tik melavo, kad yra kažkokia valdžia.

– Nemelavo, brolau, yra tokia valdžia, nors ir aš jos, kiek gyvas buvau, nesu matęs, kas ji per viena.

– Taigi, taigi. O ji mūsų mišką yra mačiusi? Kaip gi jai, o ne mums, galėjo priklausyti miškas, jei ji nėra jo net mačiusi?

– Gal gi tavo tiesa. Mišką ir aš vogdavau. Tai manai, kad del to mums nereikia bijoti?

– Nežinau, bet aš nebijau.

Kiek pasiėjo tylėdami. Jau ir žvaigždės buvo visai arti.

– Matai, aš netikėjau, kad žvaigždės tai dangaus langeliai. Dabar, matai, – parodė pirštu Kukis į žvaigždes.