– Mm! Negerai... Velnių aš nemėgstu... Bet kas tu esi per vienas?

– Aš Dievo angelas... Kelkis greičiau, nes aš skubu.

– Matau, kad reikia keltis... Bet kad ne velniai, nieku būdu iš čia nesijudintau...

Vos tik atsistojo skerdžius, kai pajuto, kad ėmė skristi aukštyn, aukštyn ir lėkė, kaip paukštis, žemės kojomis neliesdamas...

Apsidairė ir pastebėjo, kad žemės jau niekur nei nematyti. Tik iš vienos pusės, net stenėdamas, skubinasi, kad neatsiliktų, Jonas Kukis, o iš kitos angelas.

– Tai gerai žengiame, – gėrisi skerdžius. – Ir jaunas būdamas aš taip greitai nebėginėjau.

– Aš čia jus paliksiu, – sako angelas. – Turiu pas kitus žmones dar skubėti Dievo valią pranešti. Štai, čia, matote, trys keliai: vienas dangun, kitas skaistyklon, trečias pragaran. Pasirinkite, kuris jums tinkamas.

Pasakęs tai, angelas sumosavo sparnus ir pranyko.

Gugis tik dabar pastebėjo, kad angelas turi sparnus.

Apsidairė abu vienu pasilikę ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaip jau visokių žmonelių ir moterų...

Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Skerdžius tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti.

– Žinai, ką, brolau, ar negeriau būtų ir mums pasukti skaistyklon? – stabdo jį Kukis.

– Kodel? – paklausė skerdžius net nesustodamas. – Ar aš kvailas, kad niekieno neverčiamas eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus nevisai gerai.

– Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano... Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem.

– Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgdamas į žmones. Kodel dabar aš jų turiu paisyti?

– Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį.

– Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti, kad ir paties Dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?

– Gal ir nesi daręs, to aš tau primesti negaliu. Betgi visi gerai žinojom, kad bažnyčion retai vaikščiodavai.

– Žinoma, retai, bet kaip aš galėjau dažniau vaikščioti, jei kas vasarą gyvulius ganydavau?

– Ir pasigerti mėgdavai. Mat, net mirei girtas būdamas, be kunigo, be išpažinties.

– Žinoma, gėriau, kai turėjau už ką arba kiti girdydavo. Bet aš ir gerdamas Dievulio neužmiršdavau... Taip Jam akysna ir pasakysiu.

– Taip, taip, taip... Bet nejaugi tu niekados kitiems, kurie geriau už tave gyvendavo, nepavydėdavai ?

– Kodel aš turėjau pavydėti, jei man buvo gera gyventi taip, kaip aš gyvenau.

– O valdžios miško tai jau nevogei, pasakysi?

– Ar aš žinau? Kai reikėdavo pirkią pakūrenti, žinoma, ėmiau, bet ar tai buvo vogimas, aš nežinau. Kodel miškas kažkokios valdžios, o ne mano? Ar valdžia, o ne Dievas jį augino, visų žmonių ir mano naudai?

– Nekalbėtai niekų! Kas svetima, tai vis svetima.

– Kas svetima? Aš tame miške užaugau ir visą amžių išgyvenau, o tosios valdžios niekados nesu nei matęs ir dabar nežinau, kas ji per viena. Gal žmonės tik melavo, kad yra kažkokia valdžia.

– Nemelavo, brolau, yra tokia valdžia, nors ir aš jos, kiek gyvas buvau, nesu matęs, kas ji per viena.

– Taigi, taigi. O ji mūsų mišką yra mačiusi? Kaip gi jai, o ne mums, galėjo priklausyti miškas, jei ji nėra jo net mačiusi?

– Gal gi tavo tiesa. Mišką ir aš vogdavau. Tai manai, kad del to mums nereikia bijoti?

– Nežinau, bet aš nebijau.

Kiek pasiėjo tylėdami. Jau ir žvaigždės buvo visai arti.

– Matai, aš netikėjau, kad žvaigždės tai dangaus langeliai. Dabar, matai, – parodė pirštu Kukis į žvaigždes.

– Šviesu ir, matyti, šilta tenai...

Ir vėl nutilo...

– Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? – lyg į savo mintis atsiliepdamas vėl užklausė Kukis.

– Kaip nesu, gal ir daugel kam padariau, bet aš apie tai nei galvojau, nei dabar galvoju.

Dariau, ką dariau, o ar tai buvo bloga, ar gera, aš apie tai negalvojau ir dabar negalvoju.

– Na, o tu visados meldeisi Dievui, savo laiku poteriavai? Man tai dažnai teko apsileisti, ypač darbymetės metu.

– Aš visai nesimeldžiau. Ir kaip galėjau melstis, kad jokių maldų nemokėjau ir niekas jų manęs neišmokė. Vėl gal ir mokė, kai buvau mažas, bet užmiršau. Poterius tai visuomet kalbėjau – ir rytą, ir vakarą, kai girtas nebuvau...

– Taigi, matai, abu turime ko bijoti. Ar negeriau būtų grįžti mums atgal ir pasukti kitu keliu?

– Ne, aš, brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįsileis. Ko skubėti, kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti...

Taip bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus...

III

Kai bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus, papūtė staiga šiauras vėjas, ir ėmė kristi didelėmis plaštakėmis sniegas. Tik keistas buvo šis sniegas, ant žemės žmonių gyvenančių neregėtas: kur tik snaigė nukrisdavo, ten suliepsnodavo, ir todel dangaus vartai atrodė liepsnojantieji, ugnies apgaubti.

Visa tai pamatęs Kukis tuojau griebė skerdžių už skverno.

– Matai, matai, kas dedasi! Sakiau tau, kad nereikėjo šiuo keliu eiti. Dabar turėsime atgal grįžti.

– Kur atgal?

– Ten, kur keliai skiriasi. Turėsime pasukti kitan kelian.

– Vadinasi, nori, kad skaistyklon keliautume ar pragaran?

– Kur visi, ten ir mes. Neveltui šiuo keliu be mūsų nei viena vėlė nesileido. O juk ten, patsai matei, kiek buvo vyskupų, kunigų ir kitų mokytų ponų.