– Girdi, ką tavo draugas kalba? Ir dar drįsti dangun veržtis. Eik, eik, iš kur esi atėjęs!..

Ir šventas Petras, kaip galima buvo spėti iš žingsnių, nusigręžė ir buvo jau beeinąs atgal, raktais barškindamas. Bet skerdžius ėmė taip smarkiai kumščiais vartus daužyti, jog dangaus vartų šeimininkas buvo priverstas atgal sugrįžti.

– Ko dar beldiesi ir triukšmauji veltui? Ar negirdėjai, ką esu tau pasakęs! – rūsčiai jį subarė šventas Petras.

– Turiu belstis ir triukšmauti, jei niekus kalbi, šventasis Petrai. Ar kad žmogus, gyvas būdamas, truputį išgėrė, tai jau tiek nusidėjęs, jog net dangun jo įsileisti negalima! Juk ir tu patsai gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?

– Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą.

– O aš gerdamas ar esu kam pikta padaręs, pasakyk, pasakyk, šventasis Petrai? Šventasis Petras, kiek patylėjęs, prabilo:

– Tiesa, nieko apie tai nesu girdėjęs. Danguje skundų nebuvo.

– Bet, šventasis Petrai, – neiškentė vėl Kukis: – jis dažniau lankė smuklę, ne kaip bažnyčią. Papiktino tuo ne vieną žmogų, ir aš jį nekartą už tai bariau.

– Girdi, girdi, – nusidžiaugė šventas Petras: – ką apie tave kalba tasai geras žmogus. Aš neveltui tavęs nenoriu dangun įsileisti.

– Šitas geras žmogus niekus zaunija. Ant žemės gyvendamas mėgo be reikalo žmones barti ir, matyti, miręs dar neatprato.

– Bet visgi tiesa, kad tu bažnyčią rečiau lankei, negu smuklę? Gal ne tiesą? a?..

– Gal ir tiesa, aš neneigsiu. Bet tu, šventasis Petrai, argi ant žemės gyvendamas dažniau, negu aš, lankei bažnyčią?

– Aš del darbo neturėjau laiko.

– Na, o aš gyvulėlius ganiau, kurių vienų vaikų priežiūroje negalėjau palikti. Argi nereikėjo man gyvulėlių pasigailėti, kad jie nebūtų alkani?