– Gal gi iš tiesų čia nekokis nusikaltimas. Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei!..

– Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad taip staiga ir netikėtai miriau, aš visai nesu kaltas.

– Matai, matai, kokis esi užsispyrėlis! Nusidėjai ir neprisipažįsti, kad esi kaltas.

– Tebusiu nusidėjęs. O tu, šventasis Petrai, argi nebuvai Dievui nusidėjęs? Juk tu net tris kartus buvai jo atsižadėjęs, o aš niekuomet Jo švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas Jį garbindavau.

– Taip, aš nusidėjęs buvau, ir sunkiai nusidėjęs, bet atgailą dariau ir iki šios dienos darau, – verkšlenančiu balsu kalba jam šventas Petras.

– Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis už mane nusidėjėlis buvai, o j dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir dar nenori manęs įsileisti dangun! Ar tai gera, ar tai teisinga, šventasis Petrai?..

– Matyt, ant žemės begyvendamas, tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, jog klysti, reikalaudamas, kad tave dangun įsileistau. Palauk, pasišauksiu iškalbingesnį.

– Tik neužtruk ilgai, šventasis Petrai. Neužmiršk, kad čia už dangaus vartų labai nemalonu stovėti.

– Tuojau, tuojau! – susirūpino šventasis Petras ir bėgte nubėgo dangaus gilumon.

– Visai nesitikėjau, kad tu moki taip kalbėti, – pagyrė skerdžių Kukis. – Tik nekalbėtai tiek drąsiai: gali supykdinti.

– Jei danguje nekalbėsiu tiesos, tai kur aš ją turėsiu kalbėti? – paklausė jį skerdžius.

– Tiesą kalbėsi? Na, brolau, jei tu dangun pateksi, manau, čia maža bus tiesos. Klausiau ir stebėjausi tavo drąsa...

IV

Neilgai užtruko šventas Petras. Matyti, pakely sutiko tą, kurio šaukti pagalbon buvo nuėjęs.

– Štai atsivedžiau mokytesnį, kuris tau įrodys, kad tu visai neturi tiesos dangun belstis, – nudžiugusiu balsu, sunkiai alsuodamas prabilo dabar šventas Petras.

– O kas gi per vienas tasai mokytas šventasis, kuris nusistatęs mudu su mano kaimynu nuskriausti? – paklausė skerdžius. – Nors aš prastas žmogelis, visą amžių vien tik gyvulėlius ganęs, bet skriaudžiamas vistiek nepasiduosiu.

– Štai, šventas Mykalojus, vyskupas. Jis tau visa išaiškins, jog patsai suprasi, kaip tau tinka elgtis ir kur kreiptis.

– Girdėjau. Tokis šventasis yra Nemunaičio bažnyčioje, – pakuždėjo ausin Petras Kukis.

– Taigi, išaiškink, šventasis Mykalojau, geram šventajam Petrui, kad jis greičiau, laiko negaišdamas, atkeltų mums dangaus vartus, nes čia už vartų stovėti labai nemalonu!

– Pasitrauk nuo dangaus vartų, ir pasibaigs nemalonumai, kuriuos tau tenka patirti, ten bestovint.

– Pasitraukti patari. Bet juk tada šventas Petras jų man visai neatkels?

– Neatkels ir neturi atkelti!

– Kodel, šventasis Mykalojau?

– Todel, kad be išpažinties esi miręs.

– Ar tai esu aš, o ne Ponas Dievulis kaltas, kad be išpažinties miriau? Kam gi jis man leido mirti be išpažinties? O vėl – ką man išpažintis būtų davusi, jei aš kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes pikto nesu niekam padaręs.

– Žiūrėk, kokis išdidus! Mes, šventieji, ir tai septynis kartus per dieną Dievui nusidėdavome. O tu ką? Už mus buvai šventesnis?

– Jūs, šventieji, buvote mokyti, žinojote, kas galima, ko negalima daryti, todel dažnai nusidėdavote. Aš gi nieko nežinojau, net poterius buvau primiršęs. Tai ką aš galėjau žinoti? Viena – nedaryti kitam pikto – ir nedariau.

– Gal ir tiesa tavo, dangaus knygosna, kur visų žmonių nuodėmės surašytos, aš nepasižiūrėjau. Bet, štai, poterių nemokėjai, girtas numirei ir tuo Dievui nusidėjai.