– Štai atsivedžiau mokytesnį, kuris tau įrodys, kad tu visai neturi tiesos dangun belstis, – nudžiugusiu balsu, sunkiai alsuodamas prabilo dabar šventas Petras.

– O kas gi per vienas tasai mokytas šventasis, kuris nusistatęs mudu su mano kaimynu nuskriausti? – paklausė skerdžius. – Nors aš prastas žmogelis, visą amžių vien tik gyvulėlius ganęs, bet skriaudžiamas vistiek nepasiduosiu.

– Štai, šventas Mykalojus, vyskupas. Jis tau visa išaiškins, jog patsai suprasi, kaip tau tinka elgtis ir kur kreiptis.

– Girdėjau. Tokis šventasis yra Nemunaičio bažnyčioje, – pakuždėjo ausin Petras Kukis.

– Taigi, išaiškink, šventasis Mykalojau, geram šventajam Petrui, kad jis greičiau, laiko negaišdamas, atkeltų mums dangaus vartus, nes čia už vartų stovėti labai nemalonu!

– Pasitrauk nuo dangaus vartų, ir pasibaigs nemalonumai, kuriuos tau tenka patirti, ten bestovint.

– Pasitraukti patari. Bet juk tada šventas Petras jų man visai neatkels?

– Neatkels ir neturi atkelti!

– Kodel, šventasis Mykalojau?

– Todel, kad be išpažinties esi miręs.

– Ar tai esu aš, o ne Ponas Dievulis kaltas, kad be išpažinties miriau? Kam gi jis man leido mirti be išpažinties? O vėl – ką man išpažintis būtų davusi, jei aš kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes pikto nesu niekam padaręs.

– Žiūrėk, kokis išdidus! Mes, šventieji, ir tai septynis kartus per dieną Dievui nusidėdavome. O tu ką? Už mus buvai šventesnis?

– Jūs, šventieji, buvote mokyti, žinojote, kas galima, ko negalima daryti, todel dažnai nusidėdavote. Aš gi nieko nežinojau, net poterius buvau primiršęs. Tai ką aš galėjau žinoti? Viena – nedaryti kitam pikto – ir nedariau.

– Gal ir tiesa tavo, dangaus knygosna, kur visų žmonių nuodėmės surašytos, aš nepasižiūrėjau. Bet, štai, poterių nemokėjai, girtas numirei ir tuo Dievui nusidėjai.

– Kur čia nusidėjau? Juk sau, ne kitam pikta padariau! Aš nukentėjau, ne kuris kitas. O vėl tu, šventasis Mykalojau, argi nebuvai ant žemės gyvendamas, nusidėjęs?

Šventas Mykalojus nieko neatsakė, todel skerdžius, kiek palaukęs, kalbėjo toliau:

– Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipiškinai savo metu kažkokį Ariją, viešai, prie visų, užvažiavai jam į veidą tik del to, kad jis kalbėjo žodžius, kurie jums, vyskupams, labai nepatiko. O aš juk nieko nesu mušęs, gal kada tik jaunas ir kvailas bebūdamas pešiausi su bernais. Ir tai man tada daugiau tekdavo, negu jiems. O dabar net gyvulėlių ir tų gailėjausi rimbu užgauti.

– Tu priminei mano negražų darbą. Bet aš žmonėms juk ir daugel gero darydavau, nekaltai nuskriaustus užtarinėdavau, nuo mirties gelbėdavau.

– Taip, bet tu buvai vyskupas, tave žmonės klausė, gerbė del to ir net šventu palaikė. Aš nei vieno žmogaus neišgelbėjau nuo mirties, nes kas į mano, kvailo skerdžiaus, žodžius būtų dėmesį kreipęs? Bet aš irgi, kiek išgalėdamas, dariau žmonėms gera, o delto manęs niekas ne tik kad negerbė, bet dar raganiumi vadino. Pasakyk, šventasis Mykalojau, kur teisybė yra? Nejau ir čia norite mane nuskriausti, paniekinti, kaip kad ant žemės niekino žmonės. Na, jie buvo paprasti žmonės, railos dargi, o jūs juk šventieji!

– Na, kaip matau, mudu nesusikalbėsime. Įgudęs tu labai ginčytis.

– Aš, gyvas būdamas, niekados nesiginčijau, net tuomet, kai mane neteisingai įtardavo, ar net skriausdavo. Bet tai darė žmonės, tokie pat silpni ir kvaili, kaip aš. Bet kada šventieji nori skriausti – širdį skauda, ir negaliu pakęsti, tiesos nepasakęs. Kur gi ją sakysiu, jei ne danguje?

– Na, šventasis Petrai, – kreipiasi šventas Mykalojus į dangaus vartų šeimininką: – aš šito žmogaus nenuginčysiu. Teks tau švento Jono Iškalbininko šauktis.

Buvo girdėti, kad tai pasakęs nusigręžė ir nužingsniavo nuo vartų.

Jonas Gugis vėl ėmė belstis vartuosna ir dar smarkiau, negu kad anksčiau beldėsi.

– Palauk, palauk, nesibelsk tiek smarkiai, susimildamas! – ėmė prašyti šventas Petras. – Pažadinsi poną Dievulį, teks tuomet tau, bus ir man nemalonu.

– Atkelk vartus, – nebesibelsiu tada.

– Palauk, aš pašauksiu šventą Joną. Jei ir jam įrodysi, ką bedarysiu, atkelsiu tada vartus.

– Gerai, palauksim, bet tai jau paskutinis tebūna sykis, – sutiko skerdžius ir liovėsi triukšmą kėlęs.

V

Dabar teko ilgiau laukti. Matyti, šventas Petras negalėjo greitai surasti šventą Joną.

– Iš kur tu, brolau, pramokai taip kalbėti ir drąsos tiek įgijai? Kai gyvas buvai, rodos, trijų skatikų nebuvai vertas, o dabar kalbi, lyg ropę kremti. Žiūrėk tu jį! Šventasis ir dar vyskupas, o tu ėmei jį ir nuginčinai.

– Kai gyvas buvau, aš nieko neliečiau, ir manęs niekas nelietė. Ko aš turėjau sielotis? O čia juk visai kas kita.

– Visgi drąsus esi, brolau! Aš, tik klausydamas, drebėjau, lyg mane būtų drugys krėtęs, o tu sau kalbi, kaip su lygiais.

– Čia juk, sako, ponų nėra, visi esame lygūs, tad kodel neturiu kalbeti, kaip su lygiais sau. Užteks, kad ant žemės buvo man visi ponai!

– Na, kas šventas Petras – tai šventas Petras, o kas vyskupas – tai vis vyskupas. Geriau grįžtume atgal ir eitume, kur mudu siunčia. Vistiek nieko čia nepeši.

– Kaip nepešiu, jei nežinau, kokiems galams turiu eiti skaistyklon! Reikės – visą dangų prikelsiu, patį Dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu.

Kai jie taip šnekučiavosi, sugrįžo šventas Petras.

– Štai aš atsivedžiau mylimiausią Pono Jėzaus apaštalą, šventą Joną. Jis tau, kaip bematai, išaiškins, kad tu negali patekti dangun.