– Tai ką tu sau gero manai? – sušuko dabar ant mergos. – Gal tikėjai, kad aš tave, driskę, marčiosna imsiu?.. Ką čia paleidai savo triūbas! – piktai šūktelėjo, trenkęs kumščiu į stalą. – Kad man rytoj čia tavo nei kvapo nebeliktų!..

Užsimovė ant ausų kepurę, užsimetė paskubomis ant pečių kailinius ir, trinktelėjęs durimis, išspruko Grigas iš pirkios, lyg šimto šunų genamas.

Elena, sukniubusi ant suolo ties verpsčių, ėmė dabar visu balsu verkti nesivaržydama.

Vyrui dar nespėjus išeiti už durų, pašoko, kaip ylos įdurta, pusiausvyros netekusi Grigienė.

– Liaukis! Liaukis verkusi, kale tu, paleistuve, visų patvorių ištrama!.. Užteks gėdos!.. Dar nori, kad viso sodžiaus žmonės čia subėgtų!.. – šokinėjo aplink mergą įnirtusi. – Liaukis bliovusi, kaip karvė, ir eik man iš trobos lauk!..

Elena dar smarkiau pravirko, numirėliškai raudodama, ir nukniubo nuo suolo ant grindų.

Grigienė ir nusigando ir dar labiau įnirto. Pripuolusi gal norėjo mergą tik nuo grindų pakelti, bet pačios rankos įknibo į jos plaukus. Kada merga, stiprių Grigienės rankų pešama, pakėlė galvą ir atsisėdo ant aslos, ėmė ją abiem rankom daužyti per veidus.

Elena mušama nesigynė, tik gaudė jos rankas ir bučiavo...

– Tetule, širdele, ar aš norėjau... Pasigailėk tu manęs, vargdienėlės... Kur dabar aš pasidėsiu?.. Nei tėvų, nei namų neturiu... Kur aš eisiu?.. Iš jūsų išeiti – tik gilun ežeran eiti ir nusiskandinti..., – gaudė ji šeimininkės rankas ir vis bučiavo...

Nuvargusi, mergą bekuldama, Grigienė pajuto, kad jos įnirtimas, visas piktumas staiga kažkur dingo. Pagailo jai Elenos...

– Gal gi tokia buvo Dievo valia, – pagalvojo ji, liovėsi mušus ir net švelnesniu prabilo balsu.

– Užteks, užteks verkti. Nekalbėk piktų žodžių!... Ir be to Dievuliui sunkiai nusidėjai.

Padėjo Elenai atsikelti, pasodino ant suolo ir pataisė ant galvos skarelę.

– Eik, mergele, anan pirkių galan, susitaisyk, nusiprausk... Gali kas užeiti dar... Nereikia, mergele, kad matytų kas tavo ašaras.

Išstūmė ją iš trobos ir nuvedė kitan pirkių galan. Ilgai ten buvo, gal geruoju ją kamantinėjo, kaip visa tai atsitiko.

Sugrįžusi pirkion, atsisėdo po kuodeliu ir susirūpino moteriškė...

– Tai nusidėjom Dievuliui geriausiam!.. Nuskriaudėm našlaitėlę ir primušiau vargšelę, kad tos mano rankos būtų nudžiūvusios... Juozukas išdykėlis kaltas... Bet kuo ir jis čia kaltas?.. Gal gi tokia Dievo valia, ar gal raganius skerdžius glumą užleido?..

Ir susirūpino, susimąstė senė, ar čia buvusi Dievo valia, ar pikta velnio pagunda, raganiaus prikerėta.

Po kurio laiko sugrįžo pirkion ir senas Grigas, vadelėmis nešinąs.

Nusigando Grigienė.

– Ką dabar čia sumanei su šitomis vadelėmis? – prakalbino vyrą. – Kuriam galui tu jas čia atsinešei?.. Negi kartis rengiesi?

– Ne kartis, motin, bet Juozui šonus nulupsiu. Nuvanosiu, kaip reikia. Tepareina tik namo...

III

Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Jautėsi labai Dievui nusidėjusi savo pasielgimu su Elena, vis galvojo, vis nerimo, ar nenubaus jų geras Dievulis už vyro storžieviškumą, sūnaus nusikaitimą ir našlaitės vargdienės ašaras.

Kad vyras, nusistatęs mergą išvaryti iš namų, buvo teisus, ji neabejojo – negi galima tokią gėdą namuose pakęsti?.. Bet kad sūnus buvo labiau kaltas, negu Elena, ji irgi neabejojo... Kodel gi dabar turi viena Elena kentėti?..

O kas, jei čia ne tiek jaunųjų kaltė, kiek Dievo valios kibirkštėlė... Kartą atlyžusi gailėjosi dabar Elenos visa širdimi...

Pamėgino vyrui papasakoti savo abejojimus, bet jis klausyti neklausė – nusigręžė piktas į sieną...

Kad sūnus turėtų Eleną vesti, kad ji būtų nebloga marti – jei šioji mintis ir būtų atklydusi į galvą, prasižioti apie tai vyrui būtų neišdrįsusi...

Rytojaus dieną sekmadienį, anksti atsikėlusi, pečių pakūrusi, paliko visus ūkio reikalus nelaimingosios Elenos globai ir nusiskubino bažnyčion išpažinties atlikti, „su geriausiu Dievuliu susitaikinti, už savo ir artimų žmonių kaltes atgailos padaryti“. Taip eidama galvojo, prisimindama vakar dienos įvykius, sudrumsčiusius pastovų namų ramumą...

Vai, stebėjosi vietinės davatkėlės Grigienės išpažintimi! Klūpaudamos šalia klausyklos, matė ir girdėjo, kad ji ilgai, labai ilgai pasakojo savo nuodėmes, su ašaromis, verkdama, kažką aiškino, kažkuo teisinosi, o kunigėlis pyko, nekantravo ir, pakeldamas balsą, barė...

Dar labiau nustebo, kai Žemaitukas, davęs Grigienei nuodėmių išrišimą, iškišo iš klausyklos galvą ir garsiai įsakė:

– Žiūrėk, kad man tuojau po mišių ateitai klebonijon. Girdi, nepamiršk...

Ir dar pirštu pagrasė...

Ir ėmė kuždėtis davatkos, ar tik nebus Grigienė kažką iš klebonijos pavogusi...

Išpažintį atlikus, Grigienė ilgai ir karštai meldėsi, klūpaudama pas panelės Švenčiausios altorių, paskui klupsčia apėjo visus Dievo „mūkos“ kelius.

Po mišių tuojau atsilankė klebonijoj. Žemaitukas gėrė arbatą. Jis pats, savo kunigiškom rankom, pripylė jai stiklinę ir liepė sėsti prie stalo. Nusigandusi tokios didelės garbės, neišdrįsdama už vieno su kunigu stalo sėdėti, ėmė atsisakinėti...

– Aš jau užkandau, tėveli...

– Na, na, – pabarė Žemaitukas. – Kad ir užkandai jau, šilta arbata šaltą dieną nepakenks...

Nedrįso Grigienė ilgiau kunigui priešintis. Atsisėdo ant kėdės kraščiuko, pasitaisė ant galvos skarelę ir ėmė čiulpti cukrų, užgerdama arbata.

Paskui nusivedė ją kunigas kitan kambarin, ir ilgai ilgai ten jiedu apie kažką tarėsi. Apie ką tuomet kalbėjo, niekas nesužinojo, nors miestelio davatkėlės ir teiravosi klebonijoje. Grigienė nei dabar, nei vėliau neprasitarė nei vienu žodžiu, o Žemaituko niekas nedrįso paklausti.

Išėjo Grigienė iš klebonijos susirūpinusi ir ėmė tuojau pas sodiečius, buvusius miestely, teirautis, ar nėra matę Elenos. Surado ją pagaliau bažnyčioje ir nuo jos neatsitraukdama meldėsi drauge per visą mišparą.

Mišparams pasibaigus pagavo mergą už rankos.

– Eisim, mergele, namo. Ten jau mūsų gyvulėliai išalko...

Pravirko gailiomis ašaromis nelaiminga merga.

– Bijau, tetule! Dėdė liepė eiti ir nebegrįžti...

– Kur dabar eisi, mergele, naktį? Negi pas žydus nakvosi?.. Jei jau kitaip negalima, tik kad išeitai, pavežins tave pas tetą...

Namie sutiko jas Grigas piktai žvairuodamas.

– Na, ką?.. Vėl parsivedei? – sumurmėjo panosy.

– Kur ji dėsis naktį? Negi pas žydus valkiosis? – subarė žmona. – Kad ir turim atstatyti, reikia širdis turėti...

IV

Niauru, nejauku buvo pirmadienio rytą Grigų šeimoje. Sėdėjo dabar visi už stalo ir valgė tylomis iš vieno dubens pusryčius. Senis Grigas šnypštė nosimi, retkarčiais pažvelgdamas čia į sūnų, čia į mergą. Elena, užtraukusi giliai ant akių skarelę, jog vos tik nosies galiukas buvo matyti, sūnus akių pakelti nedrįstąs, – abu nenoriai, lyg tingėdami, sėmė iš dubens pienu atmieštas kruopas.

Grigienei valgis nelindo į gerklę, ir ašaros veržėsi į akis, nors iš visų jėgų stengėsi, kad vyras to nepastebėtų. Net prakalbinti mėgino vyrą ir sūnų, bet nei vienas, nei kitas mažiausiu neatsiliepė žodžiu.

Baigęs pusryčiauti, Grigas aplaižė šaukštą, persižegnojo ir išlindo iš užustalės.

– Surask man, motin, keletą maišelių, – kreipiasi į žmoną: – du tris kruopoms, miltams... O tu, drigante, – sušnairavo į sūnų: – eik, vežimą paruošk. Tik galą gerai užraizgink ir šieno prikimšk nesigailėdamas, kad būtų patogu sėdėti – tavo kralę vešiu...

Elena spruko su ašaromis iš kambario, o sūnus, pagriebęs nuo suolo kailinaičius, vos kepurę nutvėręs, išskubėjo per duris.

Grigas atsisėdo stalo gale, kaip visuomet, prisikimšo pypkę, įskylė pintį ir tylėdamas traukė dūmus.

Žmona surado maišelius ir atnešė pirkion.

– Kur manai Eleną vežti? – pasiteiravo nedrąsiai.

– Iš kur pasiėmiau, ten ir vešiu – į Mizarus, pas tetą.

– Ko taip, tėve, skubi? – mėgina moteriškė sutramdyti vyrą. – Ar jau negalima poros dienų palaukti – matai, merga, kaip nuo kryžiaus nuimta.

– Niekus zauniji, motin. Ar nori laukti, kol merga tau prijuostėj dovanų atneš? – užčiaupė žmonai lūpas, susiraukė piktai, iškratė iš pypkės pelenus ir užsikišo už juostos.

Apsivilkęs pasiėmė maišelius ir išeidamas piktai išsišiepė:

– Pasakyk kralei, kad pasirengtų, ir greičiau...

Grigienė tik galvą linktelėjo. Ji dar niekuomet, kiek prisimena, nebuvo mačiusi savo vyro tiek supykusio, nei tiek užsispyrusio.

– Pamišo senis, – pagalvojo likusi pirkioje viena ir sėsdama už ratelio. – Širdis, mat, užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi.

Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus.

– Dievuliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar... – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

Verpti negalėjo, kojas, rankas jai mielino, ir krūtinėje lyg katės draskėsi. Gaila buvo visų – ir Elenos, ir sūnaus, ir vyro, kuris per šitas porą dienų tiek susikrimto, jog sublogo, net paseno...

Elena sugrįžo pirkion, šventadieniškai kelionėn pasirengus. Grigienė apžvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Šilčiau apsirengtai, dukrele, – švelniai užkalbino ją moteriškė: – kelias neartimas, o, žinai, rudens dranga...

Šitie švelnūs Grigienės žodžiai galutinai paveikė mergą. Ne atsisėdo, bet kažkaip sudribo pas stalą, atsirėmė alkūnėm ir ėmė striūbaudama, kaip mažas vaikas, raudoti, visu kūnu drebėdama, kaip epušės lapas.

Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų: žinojo, kad ašarų jis nemėgsta, nepakelia... Atsikėlė, priėjo ir ėmė glostyti galvą, pečius...

– Neverk, mergele, neverk, – stengiasi raminti. – Tokia jau Aukščiausio Dievulio valia.

Merga atkreipė į ją ašarose paplūdusi veidą ir prisiglaudė prie krūtinės. Nepajuto Grigienė, kai jai pačiai ašaros ėmė riedėti per veidus...

Pirkion sugrįžo Grigas, pasižvelgė į verkiančias moteris, susiraukė...

– Ar nesiliausite žliumbusios!.. – piktai nusispjovė. – Atnešk man, motin, iš kamaros naujus kailinius ir gunčę... Kurį čia velnią dar neša!... – piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą, greičiausia, kaip pamanė Grigas, ar tik ne žydą.

– Nešdinkis iš pirkios, – riktelėjo Elenai. – Dar to reikia, kad čia svetimi tavo ašaras matytų...

Nesuspėjo Elena atsikelti, akių nusišluostyti, kai atsidarė durys, ir pirkion įėjo Žemaitukas.

– Kunigėlis! – sušuko Grigienė ir puolė bučiuoti rankas.

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – ir nusiėmė kepurę. – Važiavau iš ligonio pro šalį, sušalau. Manau, užvažiuosiu pas seną Grigą sušilti.

– Ačiū, ačiū, dvasiškas tėveli, už didelę mano namams garbę, – dėkoja Grigas, irgi siekdamas bučiuoti ranką.

Žemaitukas atsisegė kailinius. Grigas padėjo nusivilkti. Kunigas atsisėdo pas stalą, kur visuomet pas Grigą kalėdodamas sėsdavo.

– Gal jau nusipirko, manau sau, Grigas virtuvą, pavaišins dabar mane sustingusį karštos arbatos stikline.

Pirmą kartą iš tikrųjų Grigas nusiminė, kad nenusipirko iki šiol virtuvo.

– Kad, tėveli dvasiškas, vis dar neturiu, – sumišo senis. – Neprisirengiau nupirkti.

– Matau, neteks man tavo namuose arbatos gerti, – pajuokavo Žemaitukas. – Gal man, gaspadin, pieno pasaldysi ? Iš kelionės gerai.

– Tuojau, tuojau, kunigėli, – suskubo Grigienė. – Elena, – kreipiasi į mergą: – pakurk man greičiau trikojį, o aš bėgsiu pieno... – išsiskubino moteriškė iš pirkios.

Elena pastatė trikojį po kaminu ir nusitraukė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių.

Grigienė grįžo, pieno ąsočiu nešina.

– Neskubėk, gaspadin, aš palauksiu, – ramina ją Žemaitukas.

Išsiėmė tabokinę, prisikimšo abi nosies šnerves ir nusičiaudėjo smarkiai. Paskui nukratė nosine pabirusius ant sutanos taboko miltelius.

– Imk, seni, pamėgink, – atkišo Grigui tabokinę. – Nusičiaudėsi, akyse prašvis.

Grigas galais sugrubusių nuo darbo pirštų pasiėmė žiupsniuką, bet nosin kimšti nesiskubino, nors milteliai ir buvo iš kunigo tabokinės.

– Bet kas gi čia pas tave, Grigai, atsitiko? – susidomėjo Žemaitukas. – Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats, kaip žemės netekęs.

– At, žiūrėsi ten, dvasiškas tėveli, bobų ašarų! – susiraukė Grigas. – Ūky atsitinka nemalonumų, ot, ir tenka pabarti.

Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko, kaip vandeniu apšutinta, iš trobos.

– Oi, oi, – palingavo Žemaitukas. – Matyti, smarkiai moki barti namiškius?

– Pabaru, tėveli, kai užsitarnauja, kad bartau.

– Taip, taip, – pritarė kunigas: – jaunus reikia barti. Bet kodel susigėdino mergiotė? Ar ji tau šiandien nusikaltusi?..

– Nelaimė ir didelė gėda ištiko mūsų namus, kunigėli... – įsidrąsino Grigienė.

– Tylėk, motin! – piktai sušnairavo Grigas. – Ką tu čia kunigui niekus zaunysi!..

Žemaitukas užvožė tabokinę ir įsikimšo kišeniun.

– Kunigui galima savo bėda ne tik per išpažintį pasakyti, – pastebėjo jis Grigui.

– Tai mūsų namų bėda, dvasiškas tėveli, – įniršdamas gana šiurkščiai atsikirto kunigui Grigas. – Kam čia svetimiems žmonėms visokiais niekniekiais galvą kvaršinti.

– Ką jau čia, tėve, slėpsi, – įsikišo vėl žmona, nors matė piktus vyro žvilgsnius. – Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų nesučiaupsi. Vistiek kunigėlis viską sužinos. Tai jau geriau patys paporinsim...

– Ar tai buvo duktė, ši mergiotė, kuri pabėgo? – pasiteiravo Žemaitukas.

– Tarnaitė, samdininkė. Treti metai jau pas mus tarnauja, – pasiskubino paaiškinti Grigienė.

– Graži mergiotė. Ir sūnų suaugusi turite... Suprantu dabar, suprantu. Pašauk man, gaspadin, abu – berną ir mergą.

– Ką čia kunigas su tais nedorėliais kalbėsi! – šūktelėjo Grigas. – Geriau, motin, pasirūpintai pienu. Tavo trikojis visai užgeso.

– Tau, Grigai, jie nedorėliai, o man – paklydusios avelės, – žvilgtelėjo į jį Žemaitukas. – Aš už visus turėsiu ponui Dievui atsakyti.

Grigienė išsiskubino ir tuojau sugrįžo, atsivesdama Eleną.

Jėjus pirkion, merga pasislėpė už Grigienės nugaros ir nieku būdu nenorėjo prieiti arčiau, nors pastaroji ir ragino ir net pastūmėti mėgino.

– Eik arčiau, eik, pabučiuok kunigėliui ranką!..

Žemaitukas pats priėjo ir, dviem pirštais palietęs jos pasmakrę, pakreipė mergos veidą į save; Elena suvirpėjo visu kūnu ir susmuko kunigui po kojų.

– Neverk, nereikia, – nutildė šiurkščiai Žemaitukas. – Visi mes Dievui nusidedam.

Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti.

– Per išpažintį Dievui savo nuodėmę pasakysi. Dabar nereik.

Pasilenkęs dviem pirštais kilstelėjo ją už pasmakrės. Kai merga atsistojo ant kojų, pasuko ją veidu į duris ir pastūmėjo.

– Eik nusiramink ir Dievo apvaizda pasikliauk.

– Rūpinsis tau Dievo apvaizda tokia krale, – piktai, šnairuodamas suniurnėjo Grigas.

Žemaitukas nusigręžė į jį ir pagrasė pirštu.

– Neskriausk, kad nebūtai Dievo skriaudžiamas.

– Ji pati save nuskriaudė, ne aš, – nesusilaikė Grigas. – Ko nusipelnė, tą ir turi dabar...

Kai Elena išėjo iš pirkios, Žemaitukas vėl atsisėdo senoj vietoj, išsiėmė tabokinę ir tylėdamas ilgai ją vartė rankose.

– O kur gi sūnus? – paklausė pagaliau.

– Dievas jį žino. Kažkur dingo, – norėtų Grigienė apsaugoti sūnų nuo gėdos.

Bet senas Grigas pamanė, kad sveika būtų sūnui, jei ir jį kunigas, kaip reikia, išbartų.

– Ten, pas kluoną, vežimą rengia. Pašauk jį, motin.

Grigienė nepatenkinimo žvilgsniu pasižiūrėjo į vyrą, bet nuėjo, kaip stovėjo, vienmarškinė, sūnaus.

Pirkioje pasiliko tik Žemaitukas ir Grigas. Sėdėdamas kitame stalo gale, jis susierzinęs barbino pirštais į stalą ir nežinojo, kokią čia dabar užvedus su kunigu kalbą.

Žemaitukas irgi tylėjo, vis dar žaisdamas tabokine. Pagaliau liovėsi ir atidėjo ją ir raudoną nosinę šalia, ant stalo.

– Na, ką dabar darysim, Grigai? – kreipėsi kunigas.

– Ką aš turiu daryti – prikrausiu mantos, algą sumokėsiu už visus metus ir vežu pas gimines. Tesižino sau.

Žemaitukas klausydamas neigiamai kraipė galvą, bet nieko pasakyti nesuspėjo, nes kaip tik tuo metu pirkion sugrįžo Grigienė, atsivesdama sūnų.

Nustebo Juozas, pamatęs kunigą, ir sumišęs gniaužė rankose kepurę, nežinodamas, kaip čia jis turi pasielgti. Pajuto, kad del jo čia yra atsiradęs Žemaitukas. Neveltui motina, jį suradus, atsivedė, nei vienu žodžiu neprasitarus, kas jo pirkioje laukia.

– Pasisveikink su kunigėliu, rankutę šventą pabučiuok, – paragino motina. – Ko stovi pas duris, kaip kuolas tvoroje!..

– Eik, eik čia, arčiau, – pamojo jam pirštu Žemaitukas.

Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. Apsidairė tik, ar nebūtų galima per duris pasprukti. Bet prie durų stovėjo motina, lyg tyčia jam kelią pastojusi.

Žemaitukas, nei žodžio daugiau neprataręs, priėjo, sučiupo jį už ausies ir tempė, kaip jauti ant virvės, į stalą.

Nepaleisdamas ausies, kita ranka įknibo į plaukus ir lenkė į žemę.

– Klaupkis, klaupkis, vaikeli! – ragina vėl motina. – Bučiuok kunigėliui rankutę...

Juozo veidai liepsnoja, visas kūnas dega, lyg žarijomis apibertas. Sarmata svilina jį, kaip įkaitinta geležis. Norėtųsi žemėn prasmegti, o čia Žemaitukas, įkibęs į plaukus, vis spaudžia galvą žemyn.

Patsai nepajuto, kai klūpsčias griuvo prie kunigo kojų.

Žemaitukas, sėdėdamas dabar ant suolo, abiem rankom ėmė už plaukų linguoti jo galvą čia į vieną, čia į kitą šoną. Neskaudu buvo, bet tokia didelė sarmata, jog, rodos, širdis štai ims ir sprogs.

Kodel gi žemė neprasiskiria po kojų!..

Pagaliau Žemaitukas atlošė Juozo galvą į aukštą ir pasižiūrėjo jam į akis.

– Na, ką dabar man pasakysi?

Bernas tylėjo.

– Sugriešijai... Dabar vesti ją turėsi. Ar vesi? – žiūri Žemaitukas rūsčiai jam akysna.

Juozui pasivaideno, kad ne kunigas, bet patsai šventas Mykolas su ugniniu kalaviju stovi jam ant sprando.

– Kaip tėvai palieps... – išstenėjo Juozas, ir jo veidas dar labiau suliepsnojo, visos gyslos ant kaklo išsitempė, kaip stygos. Štai, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju.

Žemaitukas išleido iš rankų jo plaukus.

– O kai pas mergą ėjai, ar tėvų klausei? – ir stūmė jį nuo savęs. – Eik man iš akių, nedorėli, atgailauk savo kaltę...

– Bučiuok, bučiuok kunigėliui ranką! – vėl kušta jam motina. – Padėkok už pamokymą...

Bet Juozas, pajutęs, kad už plaukų jau kunigas jo nelaiko, ir dargi pastūmėtas, pašoko, kaip gyvatės įgeltas, ir spruko pro duris, lyg iš ugnies ištrūkęs...

V

Juozui išsprukus iš pirkios, kuri laiką viešpatavo nemaloni, nejauki tyla. Grigienė triūsė su pienu pas pečių, nusigręžus, kad vyras nematytų jos ašarotų, neramumo pagautų akių.

Žemaitukas vėl kibo prie savo tabokinės ir, patenkinęs nosį didesne porcija, negu visuomet, ėmė smarkiai čiaudėti. Net ašaros iš akių pabiro.

Besičiaudėdamas jis žvilgčiojo Grigo pusėn...

„Tu užsispyrėlis, bet ir aš atkaklus. Kuris kurį palaušim!“ – lyg kalbėjo mirkčiojančios jo akys.

Grigienė padavė karšto pieno stiklinę. Žemaitukas pamėgino – pienas svilino lūpas.

– Teatauš kiek.. – šyptelėjo kunigas ir pastatė stiklinę ant stalo šalia tabokinės.

Grigas sėdėjo kitam stalo gale. Buvo iš jo veido matyti, kad nepatenkintas, piktas. Visą laiką žvairavo į žmoną, kurį nemokėjo ar nepanorėjo paslėpti nuo kunigo namų nemalonumų.

Ne Grigo būdas buvo dalintis su žmonėmis savo džiaugsmais ir bėdomis – visa, kas jį ištikdavo, gera ar bloga, slėpdavo nuo žmonių akių, kaip slėpė savo pinigus.

– Na, tai ką, Grigai? – prabilo pagaliau Žemaitukas. – Ruošk vestuves. Palaiminsiu, kad jau taip atsitiko.