Verpti negalėjo, kojas, rankas jai mielino, ir krūtinėje lyg katės draskėsi. Gaila buvo visų – ir Elenos, ir sūnaus, ir vyro, kuris per šitas porą dienų tiek susikrimto, jog sublogo, net paseno...

Elena sugrįžo pirkion, šventadieniškai kelionėn pasirengus. Grigienė apžvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Šilčiau apsirengtai, dukrele, – švelniai užkalbino ją moteriškė: – kelias neartimas, o, žinai, rudens dranga...

Šitie švelnūs Grigienės žodžiai galutinai paveikė mergą. Ne atsisėdo, bet kažkaip sudribo pas stalą, atsirėmė alkūnėm ir ėmė striūbaudama, kaip mažas vaikas, raudoti, visu kūnu drebėdama, kaip epušės lapas.

Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų: žinojo, kad ašarų jis nemėgsta, nepakelia... Atsikėlė, priėjo ir ėmė glostyti galvą, pečius...

– Neverk, mergele, neverk, – stengiasi raminti. – Tokia jau Aukščiausio Dievulio valia.

Merga atkreipė į ją ašarose paplūdusi veidą ir prisiglaudė prie krūtinės. Nepajuto Grigienė, kai jai pačiai ašaros ėmė riedėti per veidus...

Pirkion sugrįžo Grigas, pasižvelgė į verkiančias moteris, susiraukė...

– Ar nesiliausite žliumbusios!.. – piktai nusispjovė. – Atnešk man, motin, iš kamaros naujus kailinius ir gunčę... Kurį čia velnią dar neša!... – piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą, greičiausia, kaip pamanė Grigas, ar tik ne žydą.

– Nešdinkis iš pirkios, – riktelėjo Elenai. – Dar to reikia, kad čia svetimi tavo ašaras matytų...

Nesuspėjo Elena atsikelti, akių nusišluostyti, kai atsidarė durys, ir pirkion įėjo Žemaitukas.

– Kunigėlis! – sušuko Grigienė ir puolė bučiuoti rankas.

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – ir nusiėmė kepurę. – Važiavau iš ligonio pro šalį, sušalau. Manau, užvažiuosiu pas seną Grigą sušilti.

– Ačiū, ačiū, dvasiškas tėveli, už didelę mano namams garbę, – dėkoja Grigas, irgi siekdamas bučiuoti ranką.

Žemaitukas atsisegė kailinius. Grigas padėjo nusivilkti. Kunigas atsisėdo pas stalą, kur visuomet pas Grigą kalėdodamas sėsdavo.

– Gal jau nusipirko, manau sau, Grigas virtuvą, pavaišins dabar mane sustingusį karštos arbatos stikline.

Pirmą kartą iš tikrųjų Grigas nusiminė, kad nenusipirko iki šiol virtuvo.

– Kad, tėveli dvasiškas, vis dar neturiu, – sumišo senis. – Neprisirengiau nupirkti.

– Matau, neteks man tavo namuose arbatos gerti, – pajuokavo Žemaitukas. – Gal man, gaspadin, pieno pasaldysi ? Iš kelionės gerai.

– Tuojau, tuojau, kunigėli, – suskubo Grigienė. – Elena, – kreipiasi į mergą: – pakurk man greičiau trikojį, o aš bėgsiu pieno... – išsiskubino moteriškė iš pirkios.

Elena pastatė trikojį po kaminu ir nusitraukė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių.

Grigienė grįžo, pieno ąsočiu nešina.

– Neskubėk, gaspadin, aš palauksiu, – ramina ją Žemaitukas.

Išsiėmė tabokinę, prisikimšo abi nosies šnerves ir nusičiaudėjo smarkiai. Paskui nukratė nosine pabirusius ant sutanos taboko miltelius.

– Imk, seni, pamėgink, – atkišo Grigui tabokinę. – Nusičiaudėsi, akyse prašvis.

Grigas galais sugrubusių nuo darbo pirštų pasiėmė žiupsniuką, bet nosin kimšti nesiskubino, nors milteliai ir buvo iš kunigo tabokinės.

– Bet kas gi čia pas tave, Grigai, atsitiko? – susidomėjo Žemaitukas. – Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats, kaip žemės netekęs.

– At, žiūrėsi ten, dvasiškas tėveli, bobų ašarų! – susiraukė Grigas. – Ūky atsitinka nemalonumų, ot, ir tenka pabarti.

Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko, kaip vandeniu apšutinta, iš trobos.

– Oi, oi, – palingavo Žemaitukas. – Matyti, smarkiai moki barti namiškius?

– Pabaru, tėveli, kai užsitarnauja, kad bartau.

– Taip, taip, – pritarė kunigas: – jaunus reikia barti. Bet kodel susigėdino mergiotė? Ar ji tau šiandien nusikaltusi?..

– Nelaimė ir didelė gėda ištiko mūsų namus, kunigėli... – įsidrąsino Grigienė.

– Tylėk, motin! – piktai sušnairavo Grigas. – Ką tu čia kunigui niekus zaunysi!..

Žemaitukas užvožė tabokinę ir įsikimšo kišeniun.

– Kunigui galima savo bėda ne tik per išpažintį pasakyti, – pastebėjo jis Grigui.

– Tai mūsų namų bėda, dvasiškas tėveli, – įniršdamas gana šiurkščiai atsikirto kunigui Grigas. – Kam čia svetimiems žmonėms visokiais niekniekiais galvą kvaršinti.

– Ką jau čia, tėve, slėpsi, – įsikišo vėl žmona, nors matė piktus vyro žvilgsnius. – Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų nesučiaupsi. Vistiek kunigėlis viską sužinos. Tai jau geriau patys paporinsim...

– Ar tai buvo duktė, ši mergiotė, kuri pabėgo? – pasiteiravo Žemaitukas.

– Tarnaitė, samdininkė. Treti metai jau pas mus tarnauja, – pasiskubino paaiškinti Grigienė.

– Graži mergiotė. Ir sūnų suaugusi turite... Suprantu dabar, suprantu. Pašauk man, gaspadin, abu – berną ir mergą.

– Ką čia kunigas su tais nedorėliais kalbėsi! – šūktelėjo Grigas. – Geriau, motin, pasirūpintai pienu. Tavo trikojis visai užgeso.

– Tau, Grigai, jie nedorėliai, o man – paklydusios avelės, – žvilgtelėjo į jį Žemaitukas. – Aš už visus turėsiu ponui Dievui atsakyti.

Grigienė išsiskubino ir tuojau sugrįžo, atsivesdama Eleną.

Jėjus pirkion, merga pasislėpė už Grigienės nugaros ir nieku būdu nenorėjo prieiti arčiau, nors pastaroji ir ragino ir net pastūmėti mėgino.

– Eik arčiau, eik, pabučiuok kunigėliui ranką!..

Žemaitukas pats priėjo ir, dviem pirštais palietęs jos pasmakrę, pakreipė mergos veidą į save; Elena suvirpėjo visu kūnu ir susmuko kunigui po kojų.

– Neverk, nereikia, – nutildė šiurkščiai Žemaitukas. – Visi mes Dievui nusidedam.

Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti.

– Per išpažintį Dievui savo nuodėmę pasakysi. Dabar nereik.

Pasilenkęs dviem pirštais kilstelėjo ją už pasmakrės. Kai merga atsistojo ant kojų, pasuko ją veidu į duris ir pastūmėjo.

– Eik nusiramink ir Dievo apvaizda pasikliauk.

– Rūpinsis tau Dievo apvaizda tokia krale, – piktai, šnairuodamas suniurnėjo Grigas.

Žemaitukas nusigręžė į jį ir pagrasė pirštu.

– Neskriausk, kad nebūtai Dievo skriaudžiamas.

– Ji pati save nuskriaudė, ne aš, – nesusilaikė Grigas. – Ko nusipelnė, tą ir turi dabar...

Kai Elena išėjo iš pirkios, Žemaitukas vėl atsisėdo senoj vietoj, išsiėmė tabokinę ir tylėdamas ilgai ją vartė rankose.

– O kur gi sūnus? – paklausė pagaliau.

– Dievas jį žino. Kažkur dingo, – norėtų Grigienė apsaugoti sūnų nuo gėdos.

Bet senas Grigas pamanė, kad sveika būtų sūnui, jei ir jį kunigas, kaip reikia, išbartų.

– Ten, pas kluoną, vežimą rengia. Pašauk jį, motin.

Grigienė nepatenkinimo žvilgsniu pasižiūrėjo į vyrą, bet nuėjo, kaip stovėjo, vienmarškinė, sūnaus.

Pirkioje pasiliko tik Žemaitukas ir Grigas. Sėdėdamas kitame stalo gale, jis susierzinęs barbino pirštais į stalą ir nežinojo, kokią čia dabar užvedus su kunigu kalbą.

Žemaitukas irgi tylėjo, vis dar žaisdamas tabokine. Pagaliau liovėsi ir atidėjo ją ir raudoną nosinę šalia, ant stalo.

– Na, ką dabar darysim, Grigai? – kreipėsi kunigas.

– Ką aš turiu daryti – prikrausiu mantos, algą sumokėsiu už visus metus ir vežu pas gimines. Tesižino sau.

Žemaitukas klausydamas neigiamai kraipė galvą, bet nieko pasakyti nesuspėjo, nes kaip tik tuo metu pirkion sugrįžo Grigienė, atsivesdama sūnų.

Nustebo Juozas, pamatęs kunigą, ir sumišęs gniaužė rankose kepurę, nežinodamas, kaip čia jis turi pasielgti. Pajuto, kad del jo čia yra atsiradęs Žemaitukas. Neveltui motina, jį suradus, atsivedė, nei vienu žodžiu neprasitarus, kas jo pirkioje laukia.

– Pasisveikink su kunigėliu, rankutę šventą pabučiuok, – paragino motina. – Ko stovi pas duris, kaip kuolas tvoroje!..

– Eik, eik čia, arčiau, – pamojo jam pirštu Žemaitukas.

Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. Apsidairė tik, ar nebūtų galima per duris pasprukti. Bet prie durų stovėjo motina, lyg tyčia jam kelią pastojusi.

Žemaitukas, nei žodžio daugiau neprataręs, priėjo, sučiupo jį už ausies ir tempė, kaip jauti ant virvės, į stalą.

Nepaleisdamas ausies, kita ranka įknibo į plaukus ir lenkė į žemę.

– Klaupkis, klaupkis, vaikeli! – ragina vėl motina. – Bučiuok kunigėliui rankutę...

Juozo veidai liepsnoja, visas kūnas dega, lyg žarijomis apibertas. Sarmata svilina jį, kaip įkaitinta geležis. Norėtųsi žemėn prasmegti, o čia Žemaitukas, įkibęs į plaukus, vis spaudžia galvą žemyn.

Patsai nepajuto, kai klūpsčias griuvo prie kunigo kojų.

Žemaitukas, sėdėdamas dabar ant suolo, abiem rankom ėmė už plaukų linguoti jo galvą čia į vieną, čia į kitą šoną. Neskaudu buvo, bet tokia didelė sarmata, jog, rodos, širdis štai ims ir sprogs.

Kodel gi žemė neprasiskiria po kojų!..

Pagaliau Žemaitukas atlošė Juozo galvą į aukštą ir pasižiūrėjo jam į akis.

– Na, ką dabar man pasakysi?

Bernas tylėjo.

– Sugriešijai... Dabar vesti ją turėsi. Ar vesi? – žiūri Žemaitukas rūsčiai jam akysna.

Juozui pasivaideno, kad ne kunigas, bet patsai šventas Mykolas su ugniniu kalaviju stovi jam ant sprando.

– Kaip tėvai palieps... – išstenėjo Juozas, ir jo veidas dar labiau suliepsnojo, visos gyslos ant kaklo išsitempė, kaip stygos. Štai, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju.

Žemaitukas išleido iš rankų jo plaukus.

– O kai pas mergą ėjai, ar tėvų klausei? – ir stūmė jį nuo savęs. – Eik man iš akių, nedorėli, atgailauk savo kaltę...

– Bučiuok, bučiuok kunigėliui ranką! – vėl kušta jam motina. – Padėkok už pamokymą...

Bet Juozas, pajutęs, kad už plaukų jau kunigas jo nelaiko, ir dargi pastūmėtas, pašoko, kaip gyvatės įgeltas, ir spruko pro duris, lyg iš ugnies ištrūkęs...

V

Juozui išsprukus iš pirkios, kuri laiką viešpatavo nemaloni, nejauki tyla. Grigienė triūsė su pienu pas pečių, nusigręžus, kad vyras nematytų jos ašarotų, neramumo pagautų akių.

Žemaitukas vėl kibo prie savo tabokinės ir, patenkinęs nosį didesne porcija, negu visuomet, ėmė smarkiai čiaudėti. Net ašaros iš akių pabiro.

Besičiaudėdamas jis žvilgčiojo Grigo pusėn...

„Tu užsispyrėlis, bet ir aš atkaklus. Kuris kurį palaušim!“ – lyg kalbėjo mirkčiojančios jo akys.

Grigienė padavė karšto pieno stiklinę. Žemaitukas pamėgino – pienas svilino lūpas.

– Teatauš kiek.. – šyptelėjo kunigas ir pastatė stiklinę ant stalo šalia tabokinės.

Grigas sėdėjo kitam stalo gale. Buvo iš jo veido matyti, kad nepatenkintas, piktas. Visą laiką žvairavo į žmoną, kurį nemokėjo ar nepanorėjo paslėpti nuo kunigo namų nemalonumų.

Ne Grigo būdas buvo dalintis su žmonėmis savo džiaugsmais ir bėdomis – visa, kas jį ištikdavo, gera ar bloga, slėpdavo nuo žmonių akių, kaip slėpė savo pinigus.

– Na, tai ką, Grigai? – prabilo pagaliau Žemaitukas. – Ruošk vestuves. Palaiminsiu, kad jau taip atsitiko.

Grigas susiraukė. Nieko neatsakydamas, užsimiršęs, išsitraukė iš užujuostės pypkę, prisikimšo ir įsikando dantysna.

– Ne tam savo sūnų auginau ir turtą jam kroviau, kad jis kampininko dukterį man į namus parvestų, – skildamas pintį, iš lėto pasisakė Grigas.

– Su pasogu marčios nori? – atsikreipė į jį Žemaitukas. – Kam tau pasogas, kad pats esi turtingas? Tokiam ūky, kaip tavo, ir bajorui būtų ne sarmata gyventi.

Žemaituko lūpose tai buvo aukščiausias chlopui pagyrimas.

Grigas jau buvo beišsižiojąs atsikirsti del turtų įprastu sau būdu, bet susigriebė, kad su kunigu kalba.

– Taigi, dvasiškas tėveli, kad mano ūkis labai geras, – pasigyrė jisai. – Todel ir ne bet kokia marti man tinka. Ką pasakytų žmonės, jei į tokį ūkį ateitų merga, kurios net marškiniai ant pečių ne savi, o svetimi. Gėda būtų visai mūsų giminei – išjuoktų mus žmonės.

– O gal gi, Grigai, per tavo rankas ir jai Dievas krovė. Užsigaus, atims, visko nustosi... Kaip Hijobas, žinai...

„Ir skerdžius tą pat sakė“, – toptelėjo Grigui širdin. Bet nepasidavė gundomas.

– Ne, dvasiškasis tėveli, – tvirtai atrėžė: – iš šitų šiaudų nebus grūdų. Mano sūnus bekraitės kampininko dukters neves.

Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po priejuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis.

– Ką jau čia besiginčiji su kunigėliu... – beprasižiojo ji, bet vyras taip piktai žvilgtelėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus.

– Nesipriešink, Grigai, Dievo valiai, – įkalbinėjo Žemaitukas. – Nusileisk. Nenorėk del tuščios puikybės, kad visa parapija tavo sūnų pirštais badytų. Ar tai ne sarmata bus ir tau?..

Grigas smarkiai užsitraukė, jog net sugruzdėjo vidury, lyg ne tabokas degė, bet pati pypkė.

– Ne Dievo tai valia, bet velnio pikta pagunda, – sumurmėjo, paleisdamas dūmų kamuolį.

– Ką tu, prastas žmogus, nusimanai? Be Dievo valios, Grigai, nieko šiam pasauly neatsitinka. Ar bloga, ar gera – tai vis pagal Dievo valią.

Grigas raukėsi ir tylėjo. Nenorėjo ir nedrąsu buvo su kunigu ginčytis – ne savo gi žmogus! Kad taip kitam, tokiam, kaip jis pats, mokėtų Grigas atsakyti ir lūpas užčiaupti! Bet kaip čia kalbėsi su kunigu? Negi su juo barsies...

Žemaitukas pasiėmė stiklinę.

– Juk Dievo akyse šioji mergaitė jau tavo sūnaus žmona, – kalbėjo kunigas, šaukštuku striubsėdamas šiltą pieną. – Kitos vesti jis jau nebegali.

– O kas juos sutuokė? Ar čigonas po krūmu? – netekdamas jau kantrybės piktai atsikirto Grigas. – Ar gal, dvasiškas tėveli, tu juos surišai be mūsų žinios? Tik kažkodel neteko apie tai girdėti...

– Ką tu nusimanai, Grigai, apie sutuokimus? – kalba vis Žemaitukas, iš lėto striubsėdamas pieną. – Žinai, kodel šventa Bažnyčia užsakus skelbia ir prašo visų pranešti, jei žino, ar yra girdėję apie kliūtis? O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? Ot, jei bernas mergą suviliojo, tai jau kliūtis. Kitos vesti jis nebegali, tik tą, kuriai pažadėjo. Kaip aš dabar priimsiu tavo sūnaus užsakus su kita, jei žinau, kad jis jau yra vienai žadėjęs?

– A, tėveli, – numojo nekantriai ranka Grigas. – Pas mus apie pažadus taip žmonės sako: pažadėsi – durnių patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi.

– O tu, Grigai, ar žinai, kas tai yra šliūbas? Ne, nežinai. Tai nesiginčyk su kunigu. Šliūbas – tai vyro pasižadėjimas imti moterį sau už žmoną. Šventoji Bažnyčia tuos pažadus tik palaimina prie altoriaus, ot kas yra! O kur žmogus tuos pažadus padarytų – vistiek: Dievas visur yra ir visur žmogų girdi... Kaip manai, Grigai, ar sūnus tokių pažadų nėra padaręs?..

– Tai, vadinasi, dvasiškasis tėveli, anot tavo žodžių, galima susituokti ir karčiamoje ir be kunigo, – pasipiktino Grigas.