– Ką tu, prastas žmogus, nusimanai? Be Dievo valios, Grigai, nieko šiam pasauly neatsitinka. Ar bloga, ar gera – tai vis pagal Dievo valią.

Grigas raukėsi ir tylėjo. Nenorėjo ir nedrąsu buvo su kunigu ginčytis – ne savo gi žmogus! Kad taip kitam, tokiam, kaip jis pats, mokėtų Grigas atsakyti ir lūpas užčiaupti! Bet kaip čia kalbėsi su kunigu? Negi su juo barsies...

Žemaitukas pasiėmė stiklinę.

– Juk Dievo akyse šioji mergaitė jau tavo sūnaus žmona, – kalbėjo kunigas, šaukštuku striubsėdamas šiltą pieną. – Kitos vesti jis jau nebegali.

– O kas juos sutuokė? Ar čigonas po krūmu? – netekdamas jau kantrybės piktai atsikirto Grigas. – Ar gal, dvasiškas tėveli, tu juos surišai be mūsų žinios? Tik kažkodel neteko apie tai girdėti...

– Ką tu nusimanai, Grigai, apie sutuokimus? – kalba vis Žemaitukas, iš lėto striubsėdamas pieną. – Žinai, kodel šventa Bažnyčia užsakus skelbia ir prašo visų pranešti, jei žino, ar yra girdėję apie kliūtis? O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? Ot, jei bernas mergą suviliojo, tai jau kliūtis. Kitos vesti jis nebegali, tik tą, kuriai pažadėjo. Kaip aš dabar priimsiu tavo sūnaus užsakus su kita, jei žinau, kad jis jau yra vienai žadėjęs?

– A, tėveli, – numojo nekantriai ranka Grigas. – Pas mus apie pažadus taip žmonės sako: pažadėsi – durnių patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi.

– O tu, Grigai, ar žinai, kas tai yra šliūbas? Ne, nežinai. Tai nesiginčyk su kunigu. Šliūbas – tai vyro pasižadėjimas imti moterį sau už žmoną. Šventoji Bažnyčia tuos pažadus tik palaimina prie altoriaus, ot kas yra! O kur žmogus tuos pažadus padarytų – vistiek: Dievas visur yra ir visur žmogų girdi... Kaip manai, Grigai, ar sūnus tokių pažadų nėra padaręs?..

– Tai, vadinasi, dvasiškasis tėveli, anot tavo žodžių, galima susituokti ir karčiamoje ir be kunigo, – pasipiktino Grigas.

– Geras katalikas to nedaro, bet jei jau atsitiko tokia nelaimė, nereikia Dievo valiai priešintis.

– Tėve, ką jau čia ginčijiesi su kunigėliu! – neiškentė Grigienė, – sutik, nesipriešink Dievo valiai...

Vyras piktai suurzgė, ir žmona vėl nutilo.

– Turėsiu tave iš sakyklos pabarti. Ar bus gerai, ar ne sarmata bus, kai tave iš sakyklos prie visų žmonių barsiu?

– Ne, dvasiškas tėveli. Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu. Išvarysiu ir sūnų iš namų! – net atsistojo Grigas. – Teeina šunų lodyti!..

– Ką jau čia kalbi? Kur tu savo vaikelį varysi, – pravirko Grigienė. – Kur jis vargšelis ras sau prieglaudėlę be tėvų namo?..

– Išvarysiu, kaip mane gyvą matai, – graso senis žmonai.

Žemaitukas pastatė pusiau atgertą stiklinę ant stalo, pasiėmė tabokinę, prisikimšo nosį, nusičiaudėjo, nusišluostė ir, nuleidęs galvą, susimąstęs, tylėjo kurį laiką.

– Kraičio būtinai nori? – prabilo vėl.

Gerai, pagalvosime ir apie kraitį. Jei pasigailėsi siratos, tai ir aš pasigailėsiu... Kad tik gėdos nebūtų parapijai ir žmonėms pasipiktinimo. Žinai mano pievą pas buomą? Pats nebuvau ten, nesu jos matęs, bet sako – gera pieva...

– Nieko sau pieva, – pastate ausis Grigas. – Vieno tik atolo galima gerą dešimtį vežimų sušienauti.

– Tai, ot, Grigai: kol aš gyvas busiu, kol čia kunigausiu, užleidžiu visam laikui ją tau. Šienauk, kaip savo, nors dvidešimtį metų... Sutuoksiu jaunuosius gražiai, visas žvakes bažnyčioj uždegsiu ir pinigų neimsiu... Į vestuves savo arkliais atvažiuosiu... Ot, kaip aš tave pagerbsiu, Grigai!

Grigienė su ašaromis puolė bučiuoti kunigėliui ranką už tokią didelę malonę. Ji jau iš veido pamatė, kad vyras pasviro. Dar priešinsis kurį laiką iš užsispyrimo, bet neabejojo jau, kad neišsilaikys, nusileis.

– Sutik, tėve, sutik jau! – drąsiai dabar ragina vyrą. – Nebūk bukas, kaip kuolas.

Grigas vis dar svyravo. Net pakaušį ėmė krapštyti iš susirūpinimo. Kunigo siūlymai buvo vertingi. Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!.. Ir garbė gi, garbė kokia! Visa parapija pavydės!..

– Kai gims vaikas, kūmas būsiu... Jei bus berniukas, Adomu pakrikštysiu... – vis dar gundo Žemaitukas. – Ir sarmatos nei tau, nei sūnui nebebus, ir Dievas dar labiau padės...

– Sutik jau, tėve, sutik! – tempia žmona Grigą už rankovės. – Pabučiuok kunigėliui ranką!

– Tai gal jau ir reikės sutikti... Bet kaip gi tai? – spiriasi dar Grigas: – Atvažiuos martelė – nei skrynelių, nei pintelių, nei arkliuko, nei karvutės...

– Gerai, Grigai, duosiu ir karvutę. Tik arklio neprašyk – pats tik porą turiu.

– Sutik jau, sutik, tėve. Kur tu, tiesą pasakius, ir marčią geresnę rasi, kaip Elena. Tokia darbšti, tokia greita, paklusni!...

– Tai jau sutiksiu, dvasiškas tėveli. Tik kad savo žodį išlaikytut...

– Išlaikysiu, Grigai. Kad pažadėjau, išlaikysiu. Kaip bajoras tau sakau, ne tik kaip kunigas.

Dabar ir Grigas atsikėlęs priėjo, nusilenkė ir pabučiavo Žemaitukui ranką.

– Ot, ir gerai, ot, ir gerai, – atsikėlė ir Žemaitukas. – Dėkui tau, gaspadin, už pieną... O vaikus siųskite užurašų tuojau, neatidėliodami... Suženysiu dar prieš adventą... Nereikia traukti...

– Pats Dievulis jus atsiuntė pas mus, kunigėli! – puolė vėl Grigienė ir karštai, po kelis sykius, bučiavo kunigui rankas.

– Nereik, gaspadin, nereik, – ėmė pagaliau ginti rankas Žemaitukas. – Susitvarkem ir dabar važiuosiu – mano vežėjas gal jau sustingo, ant vežimo besėdėdamas.

– Pašauk, tėve, vaikus, pats pašauk: tepadėkoja kunigėliui už gerą širdelę..