– Geras katalikas to nedaro, bet jei jau atsitiko tokia nelaimė, nereikia Dievo valiai priešintis.

– Tėve, ką jau čia ginčijiesi su kunigėliu! – neiškentė Grigienė, – sutik, nesipriešink Dievo valiai...

Vyras piktai suurzgė, ir žmona vėl nutilo.

– Turėsiu tave iš sakyklos pabarti. Ar bus gerai, ar ne sarmata bus, kai tave iš sakyklos prie visų žmonių barsiu?

– Ne, dvasiškas tėveli. Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu. Išvarysiu ir sūnų iš namų! – net atsistojo Grigas. – Teeina šunų lodyti!..

– Ką jau čia kalbi? Kur tu savo vaikelį varysi, – pravirko Grigienė. – Kur jis vargšelis ras sau prieglaudėlę be tėvų namo?..

– Išvarysiu, kaip mane gyvą matai, – graso senis žmonai.

Žemaitukas pastatė pusiau atgertą stiklinę ant stalo, pasiėmė tabokinę, prisikimšo nosį, nusičiaudėjo, nusišluostė ir, nuleidęs galvą, susimąstęs, tylėjo kurį laiką.

– Kraičio būtinai nori? – prabilo vėl.

Gerai, pagalvosime ir apie kraitį. Jei pasigailėsi siratos, tai ir aš pasigailėsiu... Kad tik gėdos nebūtų parapijai ir žmonėms pasipiktinimo. Žinai mano pievą pas buomą? Pats nebuvau ten, nesu jos matęs, bet sako – gera pieva...

– Nieko sau pieva, – pastate ausis Grigas. – Vieno tik atolo galima gerą dešimtį vežimų sušienauti.

– Tai, ot, Grigai: kol aš gyvas busiu, kol čia kunigausiu, užleidžiu visam laikui ją tau. Šienauk, kaip savo, nors dvidešimtį metų... Sutuoksiu jaunuosius gražiai, visas žvakes bažnyčioj uždegsiu ir pinigų neimsiu... Į vestuves savo arkliais atvažiuosiu... Ot, kaip aš tave pagerbsiu, Grigai!

Grigienė su ašaromis puolė bučiuoti kunigėliui ranką už tokią didelę malonę. Ji jau iš veido pamatė, kad vyras pasviro. Dar priešinsis kurį laiką iš užsispyrimo, bet neabejojo jau, kad neišsilaikys, nusileis.

– Sutik, tėve, sutik jau! – drąsiai dabar ragina vyrą. – Nebūk bukas, kaip kuolas.

Grigas vis dar svyravo. Net pakaušį ėmė krapštyti iš susirūpinimo. Kunigo siūlymai buvo vertingi. Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!.. Ir garbė gi, garbė kokia! Visa parapija pavydės!..

– Kai gims vaikas, kūmas būsiu... Jei bus berniukas, Adomu pakrikštysiu... – vis dar gundo Žemaitukas. – Ir sarmatos nei tau, nei sūnui nebebus, ir Dievas dar labiau padės...

– Sutik jau, tėve, sutik! – tempia žmona Grigą už rankovės. – Pabučiuok kunigėliui ranką!

– Tai gal jau ir reikės sutikti... Bet kaip gi tai? – spiriasi dar Grigas: – Atvažiuos martelė – nei skrynelių, nei pintelių, nei arkliuko, nei karvutės...

– Gerai, Grigai, duosiu ir karvutę. Tik arklio neprašyk – pats tik porą turiu.

– Sutik jau, sutik, tėve. Kur tu, tiesą pasakius, ir marčią geresnę rasi, kaip Elena. Tokia darbšti, tokia greita, paklusni!...

– Tai jau sutiksiu, dvasiškas tėveli. Tik kad savo žodį išlaikytut...

– Išlaikysiu, Grigai. Kad pažadėjau, išlaikysiu. Kaip bajoras tau sakau, ne tik kaip kunigas.

Dabar ir Grigas atsikėlęs priėjo, nusilenkė ir pabučiavo Žemaitukui ranką.

– Ot, ir gerai, ot, ir gerai, – atsikėlė ir Žemaitukas. – Dėkui tau, gaspadin, už pieną... O vaikus siųskite užurašų tuojau, neatidėliodami... Suženysiu dar prieš adventą... Nereikia traukti...

– Pats Dievulis jus atsiuntė pas mus, kunigėli! – puolė vėl Grigienė ir karštai, po kelis sykius, bučiavo kunigui rankas.

– Nereik, gaspadin, nereik, – ėmė pagaliau ginti rankas Žemaitukas. – Susitvarkem ir dabar važiuosiu – mano vežėjas gal jau sustingo, ant vežimo besėdėdamas.

– Pašauk, tėve, vaikus, pats pašauk: tepadėkoja kunigėliui už gerą širdelę..

– Nereik dabar, gaspadin, nereik! Šiandien ir be to jiems daug teko kentėti... Ir dar barsiu, kai užurašų atvažiuos, – kalbėjo vilkdamasis jau kailinius.

Grigas padėjo Žemaitukui apsivilkti, ir abu su žmona išlydėjo jį iki vartų.

Prieš atsisėsdamas į vežimą, atsisveikindamas, pabučiavo Žemaitukas Grigienę į kaktą.

– Matai, gaspadin, kad reikia Dievu pasitikėti – jis neapvils, jei iš geros širdies jo prašysi... Jis daugel tau atleis už tai, kad siratos pasigailėjai...

Grigas neatkreipė dėmesio, net neklause, apie ką Žemaitukas su žmona kalbėjosi.

Kai, išlydėję kunigą, sugrįžo pirkion, Grigas vėl atsisėdo pas stalą ir užsirūkė pypkę.

– Eik, motin, pašauk mūsų palaidūnus.

Kai pirkion, tiesiog už rankų tempiami, atėjo sūnus ir Elena, senis, ūsuose slėpdamas linksmą šypseną, apsimetęs rūsčiu paliepė:

– Svečias išvažiavo, renkitės ir jūs, tik kad man greičiau!.. O aš einu pas Klimką, – atsikėlė Grigas: – tepavažiuos jis su jumis... – ir paleido dūmų kamuolius: – bažnyčion, užurašų pas kunigą...

VI

Jau keli metai Grigas naudojasi kunigo pieva, kaip nuosava. Pirmaisiais metais mėgino žmonės teirautis:

– Ką tu, Grigai? Nupirkai iš kunigo pievą, ar ką?...

– Gal nupirkau, gal pasoginė... Jums kokis reikalas žinoti?

Daugiau iš jo nieko sužinoti nepajėgė. Šiandien, giedrą vasaros pusiaudienį, sėdėjo senis Grigas pasvirnėje ir plakė dalgę. Rengėsi rytoj visa šeima važiuoti anksti „pasoginės“ šienauti.

Tik buvo parginę iš rytagonių gyvulius. Jaunoji Grigienė, Elena, triūsė dabar pirkioje, valgydino piemenį ir skerdžių Gugį. Senė Grigienė suvarė gyvulius tvartan, uždarė kiaules, apžiūrėjo, ar varteliai visur tvarkoje, užkelti, kad paršai į daržus neįsibrautų, ir ėjo pirkion.

Grigas, pastebėjęs einančią per kiemą žmoną, liovėsi dalgę tynęs.