Kur tik pasuka Gugis, rodos, žmonės tyčia visur prigrūdo, prikimšo ienų, ratų, vežimų, kad jis negalėtų prasiskverbti. Ir kojos šiandien jau nebeklauso jo: vienur taiko, o pataiko visai kitur.

Nuvargo, nuilso senas Gugis, dar pusės aikštės nenugalėjęs, net nukaito.

– Kad juos paibelis šituos žmones! – supyko senis. – Mat, kaip užgrūdo kelią, jog blaivus žmogus negali net smuklėn pataikyti, kurion nori.

Gaila, kad jau ne vasara, ne sausa, ne šilta. Atsigultų sau dabar kur šalia namų, pasieny, atsilsėtų pašalėje – ir gerai būtų. Bet kur tu čia žmogus dabar gulsi, kad visur šlapia, drėgna ir purvina.

Sustojo Gugis aikštės vidury ir galvoja, kur čia geriau būtų prasisprausti. Girdi, kad jį kažkas šaukia vardu.

Apsidairė ir mato, kad jį šaukia ir pirštu į save vilioja gera jo kaimynė, Ona Slamienė.

– Eik čion, dėdule, pažiūrėk, ar gerą aš karvytę deru. Patark, turiu ją pirkti ar ne?

Senas Gugis prasiskverbė pro vežimus, netvirtom kojom priėjo.

– Tai karvę nori pirkti? – pasiklausė.

– Taigi, dėdule, štai šitą karvytę noriu pirkti. Sunku be pieno namie, o mūsų, kaip patsai žinai, abi liko žiemai bergždžios. Surinkome kelis skatikėlius už kremblius ir uogas ir sakau savo seniui: pirksime karvutę! – Pirk, sako, kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink! – kalbėjo moteriškė. – Štai, šitą ir deru. Rodos, nieko sau karvytė, ir tešmuo nemažas, ir užprašė žmogus nebrangiai, tik aš nieko nenusimanau: gal ji kažkokį trūkumą turi, kurio aš, Dievuliau, pastebėti nemoku. Žinai gi pats, moteriška galva – tai ne vyriška...

Senis apėjo aplinkui, apžiūrėjo karvę, pačiupinėjo už ragų, paglostė kaklą, pakuteno už ausų ir nusigręžęs sako:

– Gera karvė! Gera, sveika ir pieninga, bet tu jos, moterėle, nepirk.

Moteriškė nustebo, išgirdus tokias Gugio kalbas.

– Kodel gi, dėdule, aš turiu nepirkti, jei karvė sveika, gera ir pieninga? Juk tokios man kaip tik reikia!

– Kodel, kodel? – nekantriai atrėžė senis.

– Negi aš tau čia, prie visų žmonių, aiškinsiu. Pasakiau – nepirk, ir nepirk; o nepaklausysi, pirksi, tai pasigailėsi, bet jau bus vėlu. Štai kas yra!

Tai pasakęs nepatenkintas nusigręžė ir nuėjo, kažką po nosimi murmėdamas.

Štai tau ir patarė! Gera karvė, ir sveika, ir pieninga, ir nebrangiai prašo – ir nepirk!

Nenorėtų moteriškė klausyti skerdžiaus ir bijo neklausyti. Raganius juk patarė, o kad liepė nepirkti, vadinasi, kažką žino, kažką numato, ko paprastieji žmonės net nenuvokia. Nepaklausysi, nupirksi, paskutinį sunkiai sutaupytą skatiką atiduosi, o su karve ims kažkas pikta ir atsitiks!..

Dūsauja moteriškė ir nesumano, kas bedaryti, o aplinkui žmonės juokiasi, šaiposi...

– Štai tau ir advokatas, štai tau ir patarėjas!..

– Spjauk, moterėle! Argi verta dėmėtis, ką girtas žmogus nuplepa! – pataria jai kiti.

– Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta.

– Taip, tai taip, – svyruoja moteriškė: – tik kad mūsų skerdžius – raganius. Nepaklausysi, Dievas žino, kas gali atsitikti...

Ir ėmė Slamienė pasakoti žmonėms, ką ji buvo apie skerdžių žinojusi, girdėjusi. Moterys klausė atydžiai, pasmakres rankomis parėmusios, o vyrai tai tik juokėsi...

– Na, nenori, žmona, karvės pirkti, tai aš pasiderėsiu, – sako kaimynas Juozas Sruogis, pasiturįs ūkininkas. Jis turėjo Amerikoje du sūnų, kurie gerą jam iš ten prisiųsdavo skatiką.

– Man karvė patinka, o girto žmogaus kalbų – tesie sau jis ir raganius – aš nepaisau.

Pasiderėjo ir nupirko. Moteriškė net sudejavo, kai pamatė, kad karvę, kuri jai tiek patiko, nusipirko jau kitas: nusiminimas, kaip replėm, sugniaužė jai širdį. Gal gi kvailai pasielgė, seno Gugio paklausiusi. Net sukeikė jį, kam savo kalbomis jos protą sukvailinęs! O čia dar ir žmonės juokiasi iš jos, šaiposi...

Padūsavo žmona ir nuėjo sau kitos karvės rinktis, bet kiek žiūrėjo, kiek rinkosi, kitos tokios, kaip toji, nesurado. Nepatiko nei viena.

Visą dieną vaikščiojo po miestelį, žiūrinėjo, bet tinkamos sau nesurado ir grįžo namo be karvės.

II.

Namie vaikai visą dieną nekantraudami laukė pargrįžtančios su pirktine karve motulės. Net susiginčijo, vos nesusipešė del to, kaip teks pavadinti tą karvę.

Neiškentę nubrido per purvyną net sodžiaus galan motiną pasitikti. Ir netiek motiną, kuri, be abejo, parneš kiekvienam gardų riestainį, kiek greičiau pamatyti naujai įgytą karvutę.

Bet pamatė motiną, be karvės einančią.

– Motule, o kur gi karvutė? – paklausė nusiminę vaikai.

Pamačiusi vaikus, moteriškė sustojo ir dar labiau nusiminusi, vos neverkdama ėmė aimanuoti.

– Vai, mano mieli vaikeliai, sukvailino mano galvą pikti žmonės, kad jie ramios mirties nesusilauktų!.. Ir nenupirkau aš, kvaila, geros karvės, kurią pirkti norėjau!.. Vai, Dievuliau, Dievuliau brangus, ką aš, vargšė, padariau! Graušim dabar, vaikeliai, visą žiemą suniekę ir vis dėl mano kvailos galvos!... – aimanavo moteriškė, traukdama iš nešulėlio riestainius. – Tai vis tėvas kaltas! Patingėjo turgun eiti, leido mane vieną. Žinojo juk, kad moteriško protas trumpas, bet nepanorėjo tasai tinginys eiti: kas jam maži vaikai...