I.

– Dėde, eik čionai, pas mus: pavaišinsiu tave. Kaip matau, tu savo iždinę esi jau ištuštinęs.

– Ištuštinau, vaikeli, iki paskutinio skatiko ištuštinau, – atsakė senis, prieidamas į stalą, už kurio sėdėjo užkalbinęs jį bernas. – Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei.

– Ir tu nesigėdim, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų... – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas.

– Ką aš turiu apie ją galvoti, kad ji apie mane vistiek pagalvos, kai ateis metas. Ne nūnai, tai rytoj teks jai manim susirūpinti, ir man apie ją negalvojus.

– Tai bent apie Dievą pamanytai! Tokis amžius, o elgiesi, kaip jaunas vaikinas.

– Aš Dievulio Aukščiausio niekados nepamirštu. Išgeriu stiklelį ir Dievulį pagarbinu, kad suteikė savo malonėje man progos pasilinksminti...

– Geras garbinimas – su stikliuku! Ką tau kunigas pasakys?

– Ką jis man turi sakyti, jei aš jo nesiklausiu! Aš jau buvau suaugęs vyras, kai jis dar be kelnių bėginėjo, tai ką jis man gali pasakyti dabar.

– Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių: – Ką tu ji bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis čia daiktas, kad išgeria žmogus kaikada.

Ir pripylęs degtinės stikliuką pakišo skerdžiui.

– Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

– Aš, vaikei, nuo mažų dienų esu pripratęs, kad mane bartų. Bet aš linksmas žmogus ir rūsčios kalbos nevengiu. Gerumu mane labiau paveiksi, negu barimu.

Paėmęs stikliuką kairion rankon, dešine persižegnojo.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventosios. Amen. Dievui garbėn, man ir geriems žmonėms sveikaton.