I.

– Dėde, eik čionai, pas mus: pavaišinsiu tave. Kaip matau, tu savo iždinę esi jau ištuštinęs.

– Ištuštinau, vaikeli, iki paskutinio skatiko ištuštinau, – atsakė senis, prieidamas į stalą, už kurio sėdėjo užkalbinęs jį bernas. – Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei.

– Ir tu nesigėdim, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų... – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas.

– Ką aš turiu apie ją galvoti, kad ji apie mane vistiek pagalvos, kai ateis metas. Ne nūnai, tai rytoj teks jai manim susirūpinti, ir man apie ją negalvojus.

– Tai bent apie Dievą pamanytai! Tokis amžius, o elgiesi, kaip jaunas vaikinas.

– Aš Dievulio Aukščiausio niekados nepamirštu. Išgeriu stiklelį ir Dievulį pagarbinu, kad suteikė savo malonėje man progos pasilinksminti...

– Geras garbinimas – su stikliuku! Ką tau kunigas pasakys?

– Ką jis man turi sakyti, jei aš jo nesiklausiu! Aš jau buvau suaugęs vyras, kai jis dar be kelnių bėginėjo, tai ką jis man gali pasakyti dabar.

– Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių: – Ką tu ji bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis čia daiktas, kad išgeria žmogus kaikada.

Ir pripylęs degtinės stikliuką pakišo skerdžiui.

– Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

– Aš, vaikei, nuo mažų dienų esu pripratęs, kad mane bartų. Bet aš linksmas žmogus ir rūsčios kalbos nevengiu. Gerumu mane labiau paveiksi, negu barimu.

Paėmęs stikliuką kairion rankon, dešine persižegnojo.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventosios. Amen. Dievui garbėn, man ir geriems žmonėms sveikaton.

Ir išgėrė vienu matu iki dugno. Išgėręs atsilaužė baltos duonos kąsnelį, užkando ir nusišluostė lūpas rankove.

– Kaip tau ne gėda Dievą niekinti! – subarė jį vėl senas vyras.

– Žmogau, persižegnok! – nusistebėjo skerdžius. – Ar gi aš Jį niekinu?

– Žinoma, niekini, minėdamas Jo šventą vardą prie stikliuko.

– Aš visur ir visuomet Jį miniu ir garbinu, ir valgydamas, ir gerdamas, ir darbą dirbdamas, ir gyvulėlius ganydamas. Geri žmonės seniau, kai dar aš buvau jaunas, man sakydavo, kad taip reikia daryti, visur ir visuomet Dievulio vardas minėti. – Neužmiršk Dievulio niekados, ir Jisai tavęs neužmirš, patardavo man. Ir matai, su Dievo pagalba kokio amžiaus susilaukiau! Juk anūkus turi, o aš už tavo tėvą, amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, keleriais metais buvau vyrelesnis.

– Kiek gi dabar metų turi, dėde? – paklausė bernas, vėl pildamas jam stikliuką.

– Nežinau, vaikeli. Manau, kad gal jau šimtas yra. Yra šimtas, ir gal net su uodega.

– Kaip galima savo metų nežinoti? Nesuprantu, dėdule, – paabejojo bernas.

– Argi atsiminsi, vaikeli. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau. Kol dar mano vienaamžiai gyvi buvo, kiti už mane mano metus skaitydavo, bet kai paskutinis jų, tavo senelis, mirė, ir aš ir žmonės užmiršo, kiek man yra metų. Nebebuvo, kas juos skaitytų. Tik vienas Dievas nūnai jų skaičių žino.

– Vai, ar tik vienas Dievas žino... – suzurzėjo senas Kukis.

Skerdžius atydžiai, ilgu žvilgsniu, kažkaip iš paniūrų į jį pasižiūrėjo ir su jam neįprastu rimtumu tarė:

– Nekalbėtai, seni, kame nieko nenusimanai...

Senas ūkininkas nuleido akis ir nieko neatsakė, tik kažką tyliai, sau po nosimi sumurmėjo. Bernas neramiai pažvelgė į tėvą.

Kurį laiką visi tylėjo. Buvo nejauku, matyti, senas Kukis palietė kažkokį opų, o gal net skaudų klausimą.