Ir išgėrė vienu matu iki dugno. Išgėręs atsilaužė baltos duonos kąsnelį, užkando ir nusišluostė lūpas rankove.

– Kaip tau ne gėda Dievą niekinti! – subarė jį vėl senas vyras.

– Žmogau, persižegnok! – nusistebėjo skerdžius. – Ar gi aš Jį niekinu?

– Žinoma, niekini, minėdamas Jo šventą vardą prie stikliuko.

– Aš visur ir visuomet Jį miniu ir garbinu, ir valgydamas, ir gerdamas, ir darbą dirbdamas, ir gyvulėlius ganydamas. Geri žmonės seniau, kai dar aš buvau jaunas, man sakydavo, kad taip reikia daryti, visur ir visuomet Dievulio vardas minėti. – Neužmiršk Dievulio niekados, ir Jisai tavęs neužmirš, patardavo man. Ir matai, su Dievo pagalba kokio amžiaus susilaukiau! Juk anūkus turi, o aš už tavo tėvą, amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, keleriais metais buvau vyrelesnis.

– Kiek gi dabar metų turi, dėde? – paklausė bernas, vėl pildamas jam stikliuką.

– Nežinau, vaikeli. Manau, kad gal jau šimtas yra. Yra šimtas, ir gal net su uodega.

– Kaip galima savo metų nežinoti? Nesuprantu, dėdule, – paabejojo bernas.

– Argi atsiminsi, vaikeli. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau. Kol dar mano vienaamžiai gyvi buvo, kiti už mane mano metus skaitydavo, bet kai paskutinis jų, tavo senelis, mirė, ir aš ir žmonės užmiršo, kiek man yra metų. Nebebuvo, kas juos skaitytų. Tik vienas Dievas nūnai jų skaičių žino.

– Vai, ar tik vienas Dievas žino... – suzurzėjo senas Kukis.

Skerdžius atydžiai, ilgu žvilgsniu, kažkaip iš paniūrų į jį pasižiūrėjo ir su jam neįprastu rimtumu tarė:

– Nekalbėtai, seni, kame nieko nenusimanai...

Senas ūkininkas nuleido akis ir nieko neatsakė, tik kažką tyliai, sau po nosimi sumurmėjo. Bernas neramiai pažvelgė į tėvą.

Kurį laiką visi tylėjo. Buvo nejauku, matyti, senas Kukis palietė kažkokį opų, o gal net skaudų klausimą.