– Gal išgersi dar vieną stikliuką, dėdule? – ir įpylęs degtinės bernas pastūmėjo stikliuką arčiau į skerdžių.

– Išgersiu dar, vaikeli, išgersiu Dievui garbėn ir tau sveikaton. Sveikas būk, berneli! – užgėrė į berną skerdžius.

Išgėręs vienu matu iki dugno, skerdžius dabar patsai pripylė naujai stikliuką ir padavė bernui į rankas.

– Gerk, berneli, kad sveikas būtai!

Atsignybo baltos duonos kąsnelį ir įsidėjo burnon.

Kai bernas išgėrė irgi iki dugno, pripylė naujai ir pastūmėjo stiklelį tėvo link.

– Išgertai ir tu dabar, tėvuli!..

Bet senis tik ranka pamojo.

– Gėriau jau, pakaks...

Skerdžius nusijuokė.

– Neragink, berneli: tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganius gėrė. O dabar, jaunasai berneli, ačiū tau už vaišes! Aš tavo geros širdies nepamiršiu. Neabejok, senas Gugis dar tau ne kartą geruoju atsilygins... Neduos tėvui nuskriausti nei tavęs, nei Verutės...

Ir užsimovęs giliai ant galvos kepurę išėjo, svyruodamas į visas šalis.

– Tėvuli, kam be reikalo niekus kalbi ir veltui erzini skerdžių? Suries kada tave, kaip alkūnę...

– Kaip Dievas panorės. Be Jo valios nei raganius man nieko nepadarys.

– Visgi geriau neerzinti jo. Maža, kas gali žmogų ištikti.

– Ė, – numojo senis ranka: – ką ten kiekvieno kvailio bijosi! Mokėk, sūneli, važiuosime namo. Matai, temsta jau...

Užsimokėjo ir išėjo...

II.

Yra Dainavos šaly nedidelis kaimelis, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs. Tasai kaimelis vadinasi Ramūnai. Jis tarp girių, tarpukalnėse pasislėpęs. Keliai į jį smėliuoti, jog jais nei pėsčias prieisi, nei važiuotas prisikasi. Laukų ten žmonės turi daug, bet žemė menkutė, daugiausia smėlynai, todel josios didesnė pusė nebedirbama, dirvonauja, skujinais suaugusi.

Gyveno tame kaime du garsūs tarp savųjų vyrai: Jonas Kukis ir Kazys Gugis.