Ir išgėrė vienu matu iki dugno. Išgėręs atsilaužė baltos duonos kąsnelį, užkando ir nusišluostė lūpas rankove.

– Kaip tau ne gėda Dievą niekinti! – subarė jį vėl senas vyras.

– Žmogau, persižegnok! – nusistebėjo skerdžius. – Ar gi aš Jį niekinu?

– Žinoma, niekini, minėdamas Jo šventą vardą prie stikliuko.

– Aš visur ir visuomet Jį miniu ir garbinu, ir valgydamas, ir gerdamas, ir darbą dirbdamas, ir gyvulėlius ganydamas. Geri žmonės seniau, kai dar aš buvau jaunas, man sakydavo, kad taip reikia daryti, visur ir visuomet Dievulio vardas minėti. – Neužmiršk Dievulio niekados, ir Jisai tavęs neužmirš, patardavo man. Ir matai, su Dievo pagalba kokio amžiaus susilaukiau! Juk anūkus turi, o aš už tavo tėvą, amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, keleriais metais buvau vyrelesnis.

– Kiek gi dabar metų turi, dėde? – paklausė bernas, vėl pildamas jam stikliuką.

– Nežinau, vaikeli. Manau, kad gal jau šimtas yra. Yra šimtas, ir gal net su uodega.

– Kaip galima savo metų nežinoti? Nesuprantu, dėdule, – paabejojo bernas.

– Argi atsiminsi, vaikeli. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau. Kol dar mano vienaamžiai gyvi buvo, kiti už mane mano metus skaitydavo, bet kai paskutinis jų, tavo senelis, mirė, ir aš ir žmonės užmiršo, kiek man yra metų. Nebebuvo, kas juos skaitytų. Tik vienas Dievas nūnai jų skaičių žino.

– Vai, ar tik vienas Dievas žino... – suzurzėjo senas Kukis.

Skerdžius atydžiai, ilgu žvilgsniu, kažkaip iš paniūrų į jį pasižiūrėjo ir su jam neįprastu rimtumu tarė:

– Nekalbėtai, seni, kame nieko nenusimanai...

Senas ūkininkas nuleido akis ir nieko neatsakė, tik kažką tyliai, sau po nosimi sumurmėjo. Bernas neramiai pažvelgė į tėvą.

Kurį laiką visi tylėjo. Buvo nejauku, matyti, senas Kukis palietė kažkokį opų, o gal net skaudų klausimą.

– Gal išgersi dar vieną stikliuką, dėdule? – ir įpylęs degtinės bernas pastūmėjo stikliuką arčiau į skerdžių.

– Išgersiu dar, vaikeli, išgersiu Dievui garbėn ir tau sveikaton. Sveikas būk, berneli! – užgėrė į berną skerdžius.

Išgėręs vienu matu iki dugno, skerdžius dabar patsai pripylė naujai stikliuką ir padavė bernui į rankas.

– Gerk, berneli, kad sveikas būtai!

Atsignybo baltos duonos kąsnelį ir įsidėjo burnon.

Kai bernas išgėrė irgi iki dugno, pripylė naujai ir pastūmėjo stiklelį tėvo link.

– Išgertai ir tu dabar, tėvuli!..

Bet senis tik ranka pamojo.

– Gėriau jau, pakaks...

Skerdžius nusijuokė.

– Neragink, berneli: tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganius gėrė. O dabar, jaunasai berneli, ačiū tau už vaišes! Aš tavo geros širdies nepamiršiu. Neabejok, senas Gugis dar tau ne kartą geruoju atsilygins... Neduos tėvui nuskriausti nei tavęs, nei Verutės...

Ir užsimovęs giliai ant galvos kepurę išėjo, svyruodamas į visas šalis.

– Tėvuli, kam be reikalo niekus kalbi ir veltui erzini skerdžių? Suries kada tave, kaip alkūnę...

– Kaip Dievas panorės. Be Jo valios nei raganius man nieko nepadarys.

– Visgi geriau neerzinti jo. Maža, kas gali žmogų ištikti.

– Ė, – numojo senis ranka: – ką ten kiekvieno kvailio bijosi! Mokėk, sūneli, važiuosime namo. Matai, temsta jau...

Užsimokėjo ir išėjo...

II.

Yra Dainavos šaly nedidelis kaimelis, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs. Tasai kaimelis vadinasi Ramūnai. Jis tarp girių, tarpukalnėse pasislėpęs. Keliai į jį smėliuoti, jog jais nei pėsčias prieisi, nei važiuotas prisikasi. Laukų ten žmonės turi daug, bet žemė menkutė, daugiausia smėlynai, todel josios didesnė pusė nebedirbama, dirvonauja, skujinais suaugusi.

Gyveno tame kaime du garsūs tarp savųjų vyrai: Jonas Kukis ir Kazys Gugis.

Pirmasis buvo turtingas ūkininkas, doras, darbštus ir dievobaimingas žmogus, todel buvo visų gerbiamas vyras. Antrasis buvo vargšas žmogelis, neturėjo nei ūkio, nei žmonos, nei vaikų, gyveno vienui vienas, kaip pirštas, dūminėje trobelėje su mažučiais langeliais. Didesnė jų dalis buvo skalomis užtaisyta, nes stiklai jau seniai buvo išbyrėję. Pati trobelė buvo mažutė, žemutė, pakrypusi, ramsčiais paremta; stogas samanotas, kupstais suaugęs, vietomis visai kiauras.

Jono Kukio aruodai buvo visuomet, net vasaros pabaigoje, pilni javų, o tvartai įvairaus plauko ir rūšies gyvulio. Svirne šatros lūžte lūžo taukų bandomis, lašinių paltimis, kumpiais, dešromis. Jis turėjo daugel gražaus rūbo ir padaro. Kas šventadienis, ir patsai švariai pasirėdęs, ir žmona gražiai pasipuošusi, ir vaikai, kaip kažkokio pono, išlepinti, išpuošti, važiuodavo Merkinėn, bažnyčion. Ir važiuodavo ne bet kaip, tik gerų arklių porą pasikinkę, nudažytoje, gerai apkaustytoje bričkoje, o padaras buvo vis diržinis, su žvangučiais, su blizgučiais, jog ir didelis ponas nepasigėdytų tokiu vežimu važiuoti.

Kazys Gugis niekuomet neturėjo nei aruodų, ne tvartų, nei vežimų. Ir rūbo teturėjo tiek, kiek ant nugaros, bet neaimanavo, nesiskundė savo likimu, kad vargšas, kad nieko neturįs. Bažnyčioje buvo retkarčiais – du, tris kartus į metus, ir eidavo visuomet pėsčias. Vasarą nuo senų seniausių laikų ganydavo ūkininkų gyvulius, skerdžiaudavo, valgydavo svetimą, avėdavo ir dėvėdavo irgi svetimą, iš eilės pas kiekvieną ūkininką. Žiemą, kai ganyti nebeganė, eidavo uždarbiauti: būdamas jaunesnis pasisamdydavo ūkininkams javus kulti, eidavo miškan medžių kirsti, o pasenęs ieškodavo lengvesnio darbo – šerdavo ūkininkų gyvulius, kapodavo malkas, pjaudavo pašarą, net imdavosi vilną kedenti, plunksnas plėšyti...