Ką uždirbdavo – pravalgydavo, o ko nepravalgydavo, tuojau pragerdavo.

Joną Kukį visi gerbdavo, kaipo pasiturintį ūkininką, protingą vyrą ir gerą žmogų, nors kaikas jam pavydėdavo, o daug kas, ypač iš jaunimo, labai nemėgdavo. Ir iš tikrųjų jisai buvo geras žmogus, net patys jam nepalankiausi žmonės negalėjo to nuneigti. Jis dažnai gelbėdavo kitus nelaimėje – vienus geru patarimu, antriesiems sunkioje valandoje pinigų paskolindamas, vėl kitus sušelpdamas javu ar kad ir pašaru. Gerą patarimą duodavo žmonėms veltui, už „dėkui“, kaip sako. Už paskolintus pinigus imdavo palūkanas, bet žmoniškas ir niekados pinigais. Kiek paskolinai, tiek jam grąžink, o už palūkanas dieną, kitą pašienauk, atsiųsk žmoną ar dukterį, jei turi suaugusią, padėti javus nuimti, ar kitą lauko darbą nudirbti, dienelę paarti ar paakėti...

Mėgo senas Kukis, net neprašomas, duoti kitiems patarimus, o jei kas nepatikdavo, tai pabarti, pamokyti. Pamato žmogų, kažką veikiantį ne taip, kaip jam patinka, prieina, pakalba, kas jam atrodo negera, išpeikia, pamoko...

Susirenka kur šventadieniais jaunimas, ima linksmintis, žaisti, triukšmą kelti, jog net skamba kaimas juokais, dainomis ir dainuškomis, senas Kukis jau čia pat. Pastovi, kur jaunimas žaidžia, pasižiūri ir, neiškentęs, vienam, kitam bernui pirštu pagraso, vieną, kitą mergaitę pagėdina, pagaliau ima barti visus.

– Kaip nesigėdinate, bernai, tokius niekus krėsti! Pasimelstūte geriau, apie Dievą pagalvotūte... O štai dabar tik mergas tvirkinate...

– Dar mes, dėde, jauni esame. Suspėsime dar apie Dievą pagalvoti... – atsikerta kuris drąsesnis.

– Jauni!.. Suspėsite!.. O ar žinai, ką tau rytdienai Dievas gamina, ištvirkėli? Gal dar vakaro nesulauksi... Štai tau ir bus – jauni...

Nusigręžia senis ir nueina zurzėdamas, linksmą nuotaiką jaunimui sugadinęs.

Sekmadieniais, namo iš bažnyčios parvažiavęs, sėdėdavo po langu ir kybindavo kiekvieną vėliau pargrįžtantį kaimyną. Sustabdys, prakalbins, paklaus, kodel tiek ilgai užtruko miestely, pabars, kam be reikalo gyvulį ilgai alkino. O jei kaimynas dar šiek tiek linksmesnis, išmovęs kelis stikliukus daugiau, negu reikia, ne tik išbars, bet dar primins jam ir mirties valandą...

Visa tai ne labai mėgo žmonės, bet kentė. Ką bedarysi, geras žmogus, doras, ne blogo pamoko, ne už gerą pabaria...

Kaziui Gugiui niekas nei nemanė pagarbos rodyti. Gal jisai buvo protingas, nekvailesnis protu, negu daugelis kitų, kurie buvo ir yra laikomi protingais, net gudruoliais, bet jo protu niekas nesidomėdavo, patarimų pas jį niekas sunkiuose gyvenimo sląstuose nebesiklausdavo. Be to, dar žmonės jį laikė girtuokliu, o kuri gali būti pagarba žmogui, paskutinį skatikėlį, kai tik tasai jam rankon pakliūva, prageriančiam, neatsižvelgiant į rytdieną?

Kazio Gugio niekas negerbdavo, kadangi nebuvo už ką jį gerbti, bet visi jį mėgo, seni ir jauni, ypač šeimininkės. Mėgo jos Gugį labiausiai todel, kad jis buvo geras skerdžius, ir jam gyvulius beganant karvės niekados nepareidavo namo plokščios, nepriėdusios. Kai atmena, jam beganant neatsitikdavo su gyvuliais nelaimių, nesirgdavo karvės, negaišdavo. Gal todel nuo senų seniausių laikų, kai dar Gugis buvo jaunesnis, visi manė jį esantį raganių. Moterys giliai tikėjo, kad jis raganius ir dar ne bet kokis raganius, ir kai vyrai paabejodavo, turėjo šimtus įrodymų, kad skerdžius neabejotinas raganius, tik tokis, kuris savo galią vien tik žmonių labui panaudoja.

– Ne jis nelabajam, bet nelabasis jam tarnauja, nelyginant, kaip ūkininkui bernas samdininkas.

– Raganius ne raganius, bet gyvuliuose daugel nusimano, – kalbėdavo vyrai. – Ir nieko nuostabaus: tiek metų skerdžiauja, visokio gyvulio yra matęs.

– Ir ranką tikrai lengvą turi. Naudingas žmogus, ką bekalbėsi. Bet ar jis raganius, vienas Dievas tik gali žinoti.

Kad Gugis turi „lengvą ranką“, žmonės jau seniai pastebėjo, ir todel ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį; reikėjo spiečius suimti, ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį.

Tik nevisada tų kvietimų Gugis klausydavo, ir tada žmonės būdavo nepatenkinti: nepaklausė Gugis, neatėjo šaukiamas – vadinasi, nepasiseks. O kad kartą pakviestas neatėjo, veltui prašysi – vistiek nebeeis.

Nuomonė, kad Gugis yra tikrai raganius, vis stipriau įsigalėdavo dar ir todel, kad jis gerai pažino visokias žoles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Ne vieną žmogų, ne vieną gyvulį, kalba, jisai pagydė ar tai žolelėmis, ar tai šaknelėmis.

Už gydymą ir vaistus jis niekuomet nereikalavo atlyginimo, o kad ir siūlydavo žmonės, pinigais neimdavo.

– Dievas ne del manęs vieno, bet del visų leido žolelėms laisvai augti ir žemėje šakneles auginti. Už ką gi imsiu pinigus? Juk aš žolių nei sėjau, nei paliedinėjau, nei auginau...

Bet jei ta proga kas atnešdavo jam kumpelį, ar dešrų porą rietenų, ar kito kurio valgio, priimdavo dėkodamas.

– Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnavau, tu man, ir gerai...

Bet labiausia jam patikdavo, kai jį degtine pavaišindavo. Mėgo senis išgerti, vai, ir kaip dar mėgo, o kad pasigertų, visai nedaugei jam reikėjo: išmovė du– tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi.

Senis paprastai nemėgdavo vienas namie sėdėti, stengdavosi būti vis tarp žmonių, kur daugiau triukšmo, kalbų.