– Ne, tėvuli, aš gerai nusimanau, kas man patinka! – atrėžė užsigavęs Jonas. – Verutė man patinka, ir aš ją vesiu, arba visai nieko nevesiu. Kitų mergų nei žinoti nenoriu!

– Kvailas esi ir nekalbėk niekų! – subarė sūnų Kukis. – Vesi, kurią liepsiu, ir baigtas dalykas. Žiūrėk, kad aš daugiau panašių kalbų nebegirdėtau!..

Ir nusigręžęs nuėjo į kluonus.

Jonas atsisėdo pasvirnėje ir ėmė dalgę tinti. Tynė ir galvojo apie Verutę, apie tėvą, ir juo ilgiau galvojo, juo labiau nirto ir vis smarkiau plakė dalgę, lyg visą Jono įnirtimą ji būtų turėjusi pajusti.

– Ne, aš nenusileisiu! Tedaro su manim, ką nori. Amerikon pabėgsiu, bet nenusileisiu! – balsiai prabilo bernas ir trenkė dalgę šalin.

O tuo metu senis, apsimąstęs, pagalvojęs, sugrįžo skiedrynan, kuris buvo pašiūrėje, svirno gale, ir visai ramiu balsu ėmė sūnui kalbėti:

– Žlabio Verutę, sakai, vesi. O kas toji Verutė? Vistiek, kaip kampininkė, kampininko duktė. Kad panorėjai vesti, vesk sau – jau ir metas tau vesti. Bus motinai lengviau seserims ištekėjus... Bet vesi tą, kurią aš tau surasiu, garsios, turtingos giminės mergą, kuri nei tau, nei man, nei mūsų visai giminei gėdos nepadarys.

Jonas, pasiėmęs dalgakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto.

– Jei man neleidi Verutės vesti, gali nesirūpinti: vistiek kitos nebe vesiu. Greičiau Amerikon paspruksiu, negu kitą vesiu! – atkakliai atrėžė tėvui užsispyrėlis.

Senis nustebo. Nelaukė, kad sūnus išdrįs jam prieštarauti.

– Snarglius panosėje nusišluostyk, o paskui su tėvu ginčykis! – sušuko atsipeikėjęs. – Amerikon paspruksi! Štai, diržą nusijuosęs, išrašysiu tau ant nugaros tokią Ameriką, jog net kelnes prismarvinsi. Nepažiūrėsiu, kad jau bernas esi...

Sūnus, daugiau nieko nekalbėdamas, užsidėjo dalgę ant peties ir nuėjo laukan, į daržus...