Prisiminė dabar visa tai senis, vežime sėdėdamas.

– Tai jau pasiskundei Gugiui?.. – pusbalsiai paklausė sūnų.

– Kuo, tėvuli?

– Na gi, ką jis ten surailino apie Verutę... Kad neduosiąs man jūsų nuskriausti...

– Nei aš jam skundžiausi, nei su juo apie tai kalbėjau... Raganius, todel viską žino...

– O tu vis dar apie ją galvoji? – paklausė senis.

– Galvoju, tėvuli, ir visados galvosiu.

Senis Kukis jau buvo benorėjęs sutikti, žodžiai patys veržėsi iš lūpų, bet išgirdęs sūnaus kalbą, visai nieko negalvodamas, atrėžė:

– Negalvok apie ją: nieko iš to nebebus...

IV.

Buvo giedri vasaros diena. Skerdžius, parginęs iš rytagonių, pasisrėbė pas eilinį ūkininką skalsiai pienu pabaltintos sriubos, duonele užkąsdamas, ir dar giedresnė pasirodė jam diena. Pajuokavo su šeimininke, pakirkė dar, paerzino vaikus ir, trimitą už pečių pasikabinęs, nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti.

Bet parėjęs namo neatsigulė, tik atsisėdo ant savo pirkaitės slenksčio, pypkę įsikandęs, dūmindamas žvalgėsi į giedrias padanges ir laimingai šypsojosi.

Gerai vasarą, kai šilta ir giedra, kai paukščiai čiulba, ir medžiai žaliuoja, ir žmogus sočiai pavalgęs!

Gerai ir linksma gyventi!..

Sėdi ir džiaugiasi senas skerdžius, džiaugiasi, kad gyvas ir sveikas, kad jam linksma ir malonu. Nenorėtų dabar pasikeisti savo likimu ne tik su kuriuo ponu ar karaliumi, bet net su pačiu kunigu!..

– Na, kur eini, berneli? – užkalbino jis gatvele einantį su dalge ant pečių Joną Kukį. – Pieveles eini šienauti?

Jonas sustojo ties varteliais.

– Einu Ožkabalėn, dėdule. Tėvas sako, žolė ten tiek suaugusi, jog net pasviro. Seniai reikėjo pakirsti ją.