– Ne, tėvuli, aš gerai nusimanau, kas man patinka! – atrėžė užsigavęs Jonas. – Verutė man patinka, ir aš ją vesiu, arba visai nieko nevesiu. Kitų mergų nei žinoti nenoriu!

– Kvailas esi ir nekalbėk niekų! – subarė sūnų Kukis. – Vesi, kurią liepsiu, ir baigtas dalykas. Žiūrėk, kad aš daugiau panašių kalbų nebegirdėtau!..

Ir nusigręžęs nuėjo į kluonus.

Jonas atsisėdo pasvirnėje ir ėmė dalgę tinti. Tynė ir galvojo apie Verutę, apie tėvą, ir juo ilgiau galvojo, juo labiau nirto ir vis smarkiau plakė dalgę, lyg visą Jono įnirtimą ji būtų turėjusi pajusti.

– Ne, aš nenusileisiu! Tedaro su manim, ką nori. Amerikon pabėgsiu, bet nenusileisiu! – balsiai prabilo bernas ir trenkė dalgę šalin.

O tuo metu senis, apsimąstęs, pagalvojęs, sugrįžo skiedrynan, kuris buvo pašiūrėje, svirno gale, ir visai ramiu balsu ėmė sūnui kalbėti:

– Žlabio Verutę, sakai, vesi. O kas toji Verutė? Vistiek, kaip kampininkė, kampininko duktė. Kad panorėjai vesti, vesk sau – jau ir metas tau vesti. Bus motinai lengviau seserims ištekėjus... Bet vesi tą, kurią aš tau surasiu, garsios, turtingos giminės mergą, kuri nei tau, nei man, nei mūsų visai giminei gėdos nepadarys.

Jonas, pasiėmęs dalgakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto.

– Jei man neleidi Verutės vesti, gali nesirūpinti: vistiek kitos nebe vesiu. Greičiau Amerikon paspruksiu, negu kitą vesiu! – atkakliai atrėžė tėvui užsispyrėlis.

Senis nustebo. Nelaukė, kad sūnus išdrįs jam prieštarauti.

– Snarglius panosėje nusišluostyk, o paskui su tėvu ginčykis! – sušuko atsipeikėjęs. – Amerikon paspruksi! Štai, diržą nusijuosęs, išrašysiu tau ant nugaros tokią Ameriką, jog net kelnes prismarvinsi. Nepažiūrėsiu, kad jau bernas esi...

Sūnus, daugiau nieko nekalbėdamas, užsidėjo dalgę ant peties ir nuėjo laukan, į daržus...

Prisiminė dabar visa tai senis, vežime sėdėdamas.

– Tai jau pasiskundei Gugiui?.. – pusbalsiai paklausė sūnų.

– Kuo, tėvuli?

– Na gi, ką jis ten surailino apie Verutę... Kad neduosiąs man jūsų nuskriausti...

– Nei aš jam skundžiausi, nei su juo apie tai kalbėjau... Raganius, todel viską žino...

– O tu vis dar apie ją galvoji? – paklausė senis.

– Galvoju, tėvuli, ir visados galvosiu.

Senis Kukis jau buvo benorėjęs sutikti, žodžiai patys veržėsi iš lūpų, bet išgirdęs sūnaus kalbą, visai nieko negalvodamas, atrėžė:

– Negalvok apie ją: nieko iš to nebebus...

IV.

Buvo giedri vasaros diena. Skerdžius, parginęs iš rytagonių, pasisrėbė pas eilinį ūkininką skalsiai pienu pabaltintos sriubos, duonele užkąsdamas, ir dar giedresnė pasirodė jam diena. Pajuokavo su šeimininke, pakirkė dar, paerzino vaikus ir, trimitą už pečių pasikabinęs, nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti.

Bet parėjęs namo neatsigulė, tik atsisėdo ant savo pirkaitės slenksčio, pypkę įsikandęs, dūmindamas žvalgėsi į giedrias padanges ir laimingai šypsojosi.

Gerai vasarą, kai šilta ir giedra, kai paukščiai čiulba, ir medžiai žaliuoja, ir žmogus sočiai pavalgęs!

Gerai ir linksma gyventi!..

Sėdi ir džiaugiasi senas skerdžius, džiaugiasi, kad gyvas ir sveikas, kad jam linksma ir malonu. Nenorėtų dabar pasikeisti savo likimu ne tik su kuriuo ponu ar karaliumi, bet net su pačiu kunigu!..

– Na, kur eini, berneli? – užkalbino jis gatvele einantį su dalge ant pečių Joną Kukį. – Pieveles eini šienauti?

Jonas sustojo ties varteliais.

– Einu Ožkabalėn, dėdule. Tėvas sako, žolė ten tiek suaugusi, jog net pasviro. Seniai reikėjo pakirsti ją.

– Darbas niekur nepabėgs, ir pieva pasiliks toje pat vietoje. Kas tokioje karštėje dirba? Eik čion, prisėsk, pasikalbėsime, o ten dienelė atvės, saulei žemiau nusileidus.

Mėgo senis paaušinti burną, kai buvo geras ūpas. O blogai nusiteikęs būdavo retai.

– Tėvas bars, dėdule. Pasakys, kad tinginiauju.

Senis išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, nušluostė rankove lūpas ir vėl įsikando.

Du tris kart užtraukęs ir paleidęs aukštyn dūmų kamuolius, kažkaip keistai į Joną pasižiūrėjo.

– Bene tu visuomet vengi tėvo barimo, tarė šypsodamasis skerdžius. – Manau, del Verutės Žlabytės ne kartą tėvas pabarė, bet ar nusigandai?

– Iš kur tu, dėde, žinai? – nustebo bernas. – Kas tau galėjo pasakyti? Juk aš niekam nekalbėjau, o tėvas net motinai nepasakė.

– Senis Gugis daugel žino, berneli. Jis turi akis ir mato, tik be reikalo nekalba.

Jonas užėjo kiemelin, prišliejo dalgę prie sienos ir patsai atsisėdo ant slenksčio greta su skerdžiumi.

– Tu manai, vaikeli, kad aš jaunas nesu buvęs, mergų nesu mėgęs, nesu mylėjęs? Vai, ir kaip dar mėgau! Jau vedęs buvau, o į mergas vistiek – kaip katinas į lašinius. Ir jos mane mėgo; už ką ir kodel, patsai nežinojau ir dabar nežinau.

– Tave ir dabar visi mėgsta.