– Tu ją vistiek vesi. Nesirūpink, nesidėk galvon: bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano.

– Netikiu aš jau, dėdule...

– Tikėk man. Tu geras vaikas, ir aš tau tiesą sakau.

Jonas neigiamai pakreipė galvą.

– Ne, dėdule, negaliu tikėti. Tėvas taip įsiėdė, taip įsiėdė, jog nei kalbėti nenori, nei klausyti neklauso. Manau Amerikon sprukti, jei neleis man Verutės vesti...

– Ko tau, vaikeli, Amerikon sprukti? Amerikon žmonės bėga nuo vargų, savo dalios ieškodami. O tavo dalia juk čia, ne Amerikoje. Tau josios ieškoti netenka, ji pati paskui tave vaikščioja! Štai kas yra, berneli...

Ir senis atsistojo.

– Na, parūkiau, išsiplepėjau, o dabar eisiu gulti. Ir tu, berneli, eik, kur ėjai... Bet visgi mano žodžių neužmiršk...

V.

Buvo patsai vidudienis. Tyrus, ramus, giedras vasaros šventadienis. Karšta, tvanku, saulė kaitina, kaip puode, ir nėra nei mažiausio vėjelio.

Ramūnų kaimo vyrai, susirinkę Jono Kukio sodely, susėdo vienmarškiniai, basi, ant vejelės po žalia liepa ir šnekučiuojasi. Bet kalba tingiai, iš lėto, lyg nenorėdami. Pasakys kuris žodį ir nutyla, o kitas po kelių minučių vamtels, trumpai atsakydamas, ir vėl tyli...

Ir kalbos jų paprastos, kaimiškos: pievos, matai, nušienautos, rugiai pradėti pjauti – diena tokia karšta, jog dabar kad mažas vėjelis papūstų, kaip bematant, šienas padžiūtų, rytoj tiesiog būtų galima daržinėsna vežti. Bet šutina kaitri be vėjo diena, o ne džiovina.

– Taigi, – iš lėto taria Juozas Kraigis, lyg kiekvieną žodį giliai apmąstydamas: – bet matai, šutina. Būtinai į vakarą bus lietaus.

– Neatrodo, – vamteli jam Antanas Pikčilingis, žiovauja ir dairosi į dangų, pasivertęs aukštininkas.

– Į lietų medžiai kitaip šlama. Jie tada švokščia.

– Ką ten medžiai? Kaip gali švokšti, kad nėra mažiausio vėjelio. Štai dumbluoti ima.

Vėl nutilo visi, kas sėdėdamas, kas gulėdamas.

– Kad dabar čia mūsų raganius, jis tikrai galėtų pasakyti, bus lietaus ar ne, – lyg tęs damas savo mintį, prabilo Mikas Čėpla.

– Miega dabar raganius. Paskutinėmis rytagonėmis naudojasi...

– Kodel paskutinėmis? Negi tokiam karšty gyvulius lauke marinsi? Užkrims varmai...

– Taip, bet ką moterys pasakys. Į rugius reikia. Negi bėginės iš pabarės namo gyvulių priiminėti...

Pakalbėjo ir vėl visi nutilo. Miegas marina, akys pačios limpa. Nesinori nei kalbėti, nei judėti, tik štai – gulėti ir žiūrėti į dangų.

– Kokis gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus! Pirmą kartą pastebėjau.

– Taigi, – sako Kraigis, krimsdamas žalią lapelį: – kai žmogus dirbi, žiūri, kaip kiaulė, sau po kojų, į dangų nei nepažvelgdamas...

Bambtelėjo ir vėl nutilo. Ramu, tylu ir malonu pavėsy. Girdėti, kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti medžių lapai...

– Matyti, dabar pačios mišios bažnyčioje, – vėl vamtelėjo vienas.

– Matosi, kad jau po mišių...

– Ne, brolau, patsai vidudienis.

– Kaip ten mano bitės? Palikau vieną bobą namie...

– Negi spiesis bitės tokioje kaitroje?

– Kaitroje spiestis jos kaip tik mėgsta... Eitau namo, bet tingiu.

Ir vėl visi nutilo. Tik kažkur toli daržuose girdėti vieversio trililiavimai...

– Girdėjote, Gedvilienės Petras rengiasi laukus nusidirbus Amerikon?..

– Kur negirdėsi. Manasai Jonas galvą man Amerika prazvimbino.

– Kas atsitiko bernams? Visų galvos Amerika pramuštos.

– Pralobti nori...

– Iš kur ji atsirado toji Amerika? Kai buvom jauni, nei girdėti negirdėjome...

Kiek patylėję vėl ėmė kalbėti apie Ameriką. Pirmas dabar prabilo Pikčilingis, užklausdamas Kukį:

– O tavo Jonas nesirengia Amerikon?

– Ko jam svetur laimės ieškoti! Ar jam namie bloga?..

Ir vėl nutilo visi, lyg klausydami paslaptingos vasaros vidudienio tylos kalbų, kukždėjimų...

Čia vieversys užtrililiuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimbia...

Ar suskaitysi tuos visus garsus, kuriuos gimdo vasaros vidudienio tyla...

– Ar ten žmonėms pinigus kas kala? – nutraukė tylą Kraigis.

– Nespėja nueiti, o žiūrėk, jau šimtus namo siunčia.

– Kas dirba, tam ir čia pinigus kala, – vamtelėjo jam Kukis.

– Kalbėk, sveikas. Dirbi, dirbi čia žmogus, kaip arklys, o vis skatiko nematai – ir gana.

– Gerai Jonui kalbėti, kad jam visur sekasi. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo...

– Nepavydėk, bet geriau dirbk. Kas dirba, tasai ir turi.

– Tai jau netiesa! – karščiausiai kalba Pikčilingis ir net atsisėda. – Per mane daugiau nedirbi, o aš vistiek nieko neturiu, kaip neturėjau...

– Nesiseka žmogui, ir viskas. Vienam sekasi, kitam – ne.

– Todel, vyručiai, kad žmogus nemoka savo laimės atspėti, – prabilo už vartelių stovėdamas skerdžius.

Vyrai nukreipė jo pusėn galvas, pamatę skerdžių, kažkaip sujudo, nusišypsojo.

– Štai ir skerdžius Čia. O manėme – miega.

– Ar jau gyti eini? Dar anksti, kaitra nepraslinko. Geriau eik čia, prisėsk.

Skerdžius įėjo sodelin. Vienas kitas pasitraukė, o Kukis, rodydamas pirštu į laisvą paunksnėje vietą, sako:

– Sėsk čia ir pasakok, kodel žmogus nemoka savo laimės atspėti?

– Ne, aš sėsiu čia, kur saulutė. Mėgstu pasišildyti, kai saulutė kaitina.

Ir atsisėdo šalia vyrų, ne paunksnėje, bet saulėje.

– Tai manai, kad mes nemokame savo laimės atspėti? Todel ir nesiseka.

– Žinoma, kad dauguma nemoka. Kurie ir atspėja, tai atspėja, kaip akla višta grūdą. Kur jūs visi laimės ieškote? Žemėje. O manote, kad kiekvienam jūsų ten skirta laimė surasti? Gal nevieno jūsų laimė ne ten, o kur kitur.

– Amerikoje. Bernai rengiasi ten jos pasiieškoti.

– Yra tokių, kurių laimė Amerikoje. Tie ją suras, ten nuėję. Štai, kad ir tau, Petrai, – kreipiasi jis į kaimyną: – visai nesiseka. Eini, dirbi tu, kaip jautis, o vis delto nieko neturi: – plikas, kaip tilvikas – tai neuždera tau, tai gyvulys krinta, tai ledai kaip tik tavo javus pamuša, tai vėtra rugius išguldo, – o gal todel tau nesiseka, kad tavo laimė gal ne čia, gal kur kitur. Gal tau lemta ne žemė dirbti, bet prekiauti.

– Na, Petrai, – nusijuokė šalia jo sėdįs kaimynas: – įsikurk krautuvę, pirmas ateisiu pas tave prekių skolon imti.

– Juokiatės, o štai žydai – kiekvienas jų, kad didžiausias driskis, griebiasi vieno, griebiasi kito, griebiasi trečio, kol pagaliau savo laimę atspėja. Čia nepasiseka, ten nepasiseka, o žiūrėk – ten laimę surado ir praturtėjo.

– Tiesą sako, – sumurmėjo Kukis.

– Kaikada, matyti, ir Gugis moka tiesos pasakyti.

– Na, o tu savo laimę, Gugi, atspėjai?

– Matyti, neatspėjo!..

Ir visi vyrai nusijuokė.

– Man gerai, kaip yra, ir geriau būti nebus. Matyti, čia jau mano laimė.

– Gera laimė, – nusišypsojo Kraigis. – Ar tik ne svetimi ant tavo nugaros marškiniai ?

– Tai kas, kad svetimi! Manai, jie mane mažiau šildo, negu savi? Kokios dar didesnės man reikia laimės: pavalgęs, apsirengęs, beganau sau gyvulėlius, besidžiaugiu žalia girele. Ar tai maža laimė? Niekas man nerūpi, nieko nepavydžiu – netgi ir man niekas nepavydi...

– Kaip žmonės sako – nebijau nei vagių, nei plėšikų. Jei išvogs ar išplėš – svetimą, ne mano, – nusišypsojo Kukis.

Kaikurie vyrai vėl nusijuokė.

– Nesijuokite, aš jį gerai suprantu. Nei jis nusidirba, nei nuilsta, tik gal kojos kaikada pavargsta. Štai, sako, mėgsta saulutėje pasišildyti, kai ji kaitina. Pamėgintų pašienauti kaitroje, atsinorėtų saulutėje šildytis.

– Taip, bet ruduo, kai kasdieną lyja. Šuo tada gurboje slapstosi, o skerdžius drangoje. Manau, tada mažai turi, seni, malonumo? Nei giria nedžiugina.

– Na, kad tik malonumai visada ir visur būtų, nusibostų gyventi, ir laimės nejustume.

– Tokią, brol, laimę, kaip tavo, visi galėtume turėti. Bet mes nenorime jos.

– Nenorite, nes nesuprantate, o supranta tas, kuriam ji skirta. Matyti, man lemta ganyt– aš ganau ir patenkintas esu. O kuris savo likimu nepatenkintas, kuriam nesiseka, teieško laimės kitur.

– Ieško, brol, kas gali. Kitas net Amerikon keliauja.

– Ir gerai, kad keliauja, bet tik suranda, ko ieško...

Vyrai nutilo vėl, lyg surimtėję. Rodos, kiekvienam jų dingtelėjo širdin, kad gal tikrai jų laimė ne čia, bet kur kitur. Gal ir gyventi bebūtų lengviau, jei savo laimę atspėtų.

– Kad žmogus galėtų atspėti! Bet neatspėsi... Gyvensime jau, kaip mūsų tėvai gyveno, atsiduso Pikčilingis.

– Kur čia kažkokios poniškos laimės beieškosi. Štai, laimė būtų, kad rytoj nelytų. Šienas padžiūvęs, diena giedri, o šventa. Rytoj, kai galima bus dirbti, pamatysite, kad lis.

– Kaip manai, seni, lis rytoj, ar bus giedra? – paklausė Čėpla.

Skerdžius pakėlė galvą, pažvelgė į dangų.

– Ryt bus giedra ir dar ilgai bus giedra.

– Iš kur gali žinoti? Ar su Dievu tareisi? – nusijuokė Pikčilingis.

– Kam tokiais niekais turėtau Dievą trukdyti. Seniau žmonės sakė, kad prieš lietų, nors ir giedri diena, dangus būna palšas, o jei mėlynas ir gilus, kaip šiandien, vadinasi, giedra bus ilgai.

– Tai ir tiki tuo?

– Kaip galiu netikėti, jei aš patsai patyriau, kad senų laikų žmonės tiesą kalba. Jūs, aš žinau, sakote: raganius skerdžius, – o kokis aš raganius? Senų laikų patyrimų daugel girdėjau, naudojuosi jais ir dažnai tiesą atspėju – štai tau ir raganius! Kad jūs visi būtute savo metu senų žmonių klausę, jų patyrimų pasimokę, patys daugel žinotute, ko šiandien nebežinote.

– Tai ir apie tai, kad žmogus savo laimės atspėti nemoka ir todel vargsta, irgi iš senų laikų žmonių esi girdėjęs?

– Ne, kam meluosiu, šita gal girdėjau, gal ir ne. Negalvojau apie tai. Tik šiandien, išgirdęs jūsų kalbas, pamaniau... Ne, nepamaniau, tik man galvon toptelėjo... Dažnai taip būna su manim – dingteli kas ir kalbu, o ką kalbu – tiesa būna, tik manęs žmonės niekados neklauso.

– Neklauso, kai niekus kalbi, o kai ką protinga pasakai, kiekvienas žmogus klauso.

– Protingą žodį visas svietas girdi, kvailo ir šuva klausyti nenori, – pastebėjo Kukis.

– Na, brol, kai Kukis ką pasako – protinga, o ką pasako Gugis – kvaila ir gana.

– Na, na, nekalbėk niekų, – atrėžė Kukis. – Dar negirtas, o niekus zauniji.

– Dievaž, tiesą sakau ir dar tau pasakysiu: štai tavo Jono laimė, kad su Žlabio Verute gyventų, o tu ką darai? Nepaklausysi juk manęs?

– Sūnus pasiskundė. Manęs, brol, pelais neapgausi, senas žvirblys esu.

– Štai, matote, neklauso. Kam turėjo man jo sūnus skųstis, kad aš patsai akis turiu ir matau.

– Tai ką, taip, be nieko piršliauti sumanei? Skerdžiaus žmonės piršliuosna nekviečia.

– Štai, štai, protingas žmogus, o nukalbėjo, kaip gudas vyžus nupynė. Kas man tu, kas man tavo Jonas, kas man Žlabio Verutė, bet toptelėjo galvon ir pasakiau, o jūs nors pasikarkite!.. – nekantriai atrėžė skerdžius.

– Senis tiesą kalba, – palaikė jį Kraigis. – Ir aš esu pastebėjęs, kad tavo Jonas sukasi aplink Žlabio Verutę, kaip vijurkas aplink kamuolį.

– Tesisuka sveikas, bet iš šitų šiaudų nebus grūdų.

– Bus grūdų, – neiškentė skerdžius. – Aš tau sakau, kad bus, ir tu mano žodį paminėsi.

– Nekalbėk niekų. Ne tokis aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.

– Dabar išeina, brolau. Tėvai, štai, nenori, o vaikai užsispiria Amerikon eiti – ir iškeliauja.

– Manasis neiškeliaus. Jam laimės ir čia užtenka.

– Iškeliauti tai neiškeliaus, – vėl įsikišo skerdžius: – bet ir tu patsai padarysi, ko nenorėsi, ir dargi džiaugsiesi, kad nepasielgei, kaip buvai sumanęs. Jau aš tau sakau, kad taip bus. Likimas visados galingesnis, negu žmogus.

Visi nutilo. Tylėjo ir Kukis, tik piktai ūsus kramtė. Pyko ir norėjo išbarti, iškolioti skerdžių, bet nedrįso. Raganius! Gal gi žino ką, jei taip kalba. O gal net pakenkti supykęs gali. Todel susilaikė ir tik piktai bambtelėjo.

– Protą turiu. Žinau, ką darau.

– Protą turi. Kas pasakys, kad neturi. Bet ir aš žinau, ką sakau. Tavo sūnus ieško savo laimės ten, kur ji lemta jam, o tu kelią pastoji – štai kas yra. – Na, eisiu gyvulėlių gyti, – karštis krinta, ir karvutės išalko.

Atsikėlė skerdžius, pasiraivė, sužiovavo ir išėjo per vartelius.

– Raganius!.. – sumurmėjo Kukis. – Trailina, kaip lazdon dumia.

– Ne, brol. Nevisuomet. Pamenate su Sruogio karve... Greičiau, kad raganius.

Ir ėmė vyrai minėti visus atsitikimus, kada Gugio pranašavimai tiesą atitiko, kada jo patarimai geran išėjo...

Net patsai Kukis, tų kalbų beklausydamas, pasviro ir ėmė manyti, ar ne geriau būtų sūnui nesipriešinus.

Toli, sodžiaus gale, suaidėjo skerdžiaus ragas. Vienas kitas, išgirdęs jį, atsikėlė.

– Reikia eiti gyvuliai išleisti. Nūnai vaikais nepasitikėsi.

– Gal ir namie jų nėra.

Atsikėlė ir kiti.

– Eisime visi. Pasėdėjome, pagulėjome, pasikalbėjome ir nūdienai pakaks.

– Tai tiesa. Einame, vyrai.

Ir vienas po kito išėjo. Kukis dar ilgai sėdėjo vienas ir stengėsi atspėti, ką reiškia Gugio žodžiai. Ar sūnus jį prašė, ar tikrai kažką numato, spėja, kas turi atsitikti...

– Pagyvensime, pamatysime dar,– sumurmėjo sau po nosim, atsikėlė ir nuėjo išleisti gyvulius iš tvartų...

VI

Trijų Karalių dieną, pavakarę, sėdėjo Kukienė pas langą ir poteriavo. Nors lūpos kuštėjo šventus maldos žodžius, bet mintys jos buvo visai kur kitur nusiblaškusios – galvojo apie savo senį, kuris šiandien kažkodel pavėlavo ir ilgai namo iš bažnyčios negrįžta, kas su juo niekuomet neatsitikdavo; galvojo apie sūnų, kuris su tėvu jau seniai vienas į antrą piktai žvairuoja.

Nors ir vyras ir sūnus nei vienu žodžiu jai neprasitarė, bet senė spėjo, kad visi nesusipratimai tarp jų yra kilę del Žlabio dukters – sūnus labai jau meiliai į ją žiūrėjo, ir tėvui tas, aišku, nepatinka.

– Negi Žlabytė pora Jonukui? – net balsiai į maldos žodžius įterpė užsimiršusi Kukienė.

Ji buvo tyli, bespalvė moteriškė, pripratusi gyventi vyro galva. Nei galvoti niekados negalvodavo, kad vyras gali suklysti, kad jo galima būtų nepaklausyti ar ginčytis su juo – juk visuomet buvo tokis protingas, dievobaimingas!

Gaila buvo truputį Jonuko, bet ką padarysi!

– Tėvo valia – Dievo valia, negi čia pasipriešinsi? – pagalvojo poteriaudama.

Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje.

Baigus poteriauti nepersižegnojo, bet nutarė dar vieną ražančių atkalbėti už Jonuką, kad jis greičiau Žlabytės nusikratytų ir netiek skaudžiai tėvo valią pajustų...

Grįžo ir senis Kukis. Įėjęs pirkion nusirengė ir atsisėdo pas stalą.

Kukienė, nesiliaudama poteriauti, matė, kad vyras turi jai kažką pasakyti ir tik laukė, kada ji pabaigs ražančių kalbėjus.

– Tepalaukia, – pagalvojo. – Dievulis gali užpikti, jei skubinsiuos.

Ir neskubėdama leido pro pirštus ražančiaus grūdelius. Pagaliau praleido paskutinį, atkalbėjo „Tikiu Dievu Tėvu...“ persižegnojo kryželiu, pabučiavo jį ir užsidėjo ražančių ant kaklo.

– Gal išalkai? – pasiklausė vyrą, nesiskubindama pasikelti. Netikėjo, kad vyras būtų grįžęs alkanas. Jei tiek užtruko, matyti, turėjo svarbų reikalą su žmonėmis, o reikalą negi atliksi miestely nepavaišinęs.

Pasiklausė tik kad kalbą pradėjus...

– Išalkti neišalkau, – atsiliepė Kukis. – Bet jei ko gardesnio turi, suvalgysiu.

– Yra kumpio. Ar valgysi?

– Tai gal ir valgysiu su pono Dievo pagalba.

Kukienė priėjo prie pečiaus, atkėlė pečiadangstę, ištraukė dubenį su kumpio ir skilandžio kąsniais ir pastatė jį ant stalo. Kukis prireikė kelias riekes duonos iš čia pat rankšluoščiu užkloto kepalo.

Kukienė atsisėdo ant suolelio priešais vyrą, ir ėmė abu kramtyti, imdami iš dubenio mėsos gabalus pirštais.

Kurį laiką valgė tylėdami. Kukis visai nesiskubino papasakoti, ką norėjo pasakyti, o žmona nedrįso klausti, kol jis pats nepradės...

Pavalgęs Kukis nušluostė rankšluoščiu riebaluotus pirštus ir atsitraukė nuo stalo.

– Tai, ot, ir užkandau, – prabilo dabar. – Miestely buvau susitikęs su Kiesilium, užkandome kiek abu, bet kol parėjau pėsčias, vėl panorau valgyti.

– Su tavim ir aš truputį pakramčiau, – atsiliepė žmona, duonos guriniais valydama riebalus nuo pirštų.

Uždengė duoną rankšluosčiu ir atsikėlusi įstatė dubenį vėl pečiun.

– Tai žinai, žmona, kalbėjau aš nūnai su Kiesilium del mūsų Jonuko.

– Ką jau čia tokio sumanei, kad net su Kiesilium prireikė kalbėtis? – susidomėjo moteriškė.