– Ryt anksti važiuosim, vos tik aušti pradės, – visai ramiai, lyg jokio prieštaravimo iš sūnaus pusės nebūtų buvę, tęsė Kukis. O iš ten su Kiesilium važiuosi pas Grigaičius piršliuosna, ot kas yra!.. Merga – nieko sau, turtinga, geros giminės ir mums visai tinka, kaip marti...

– Nevažiuosiu ir nevesiu! – užsispyrė sūnus, atsigręžęs nuo lango. Jo akys buvo pilnos ašarų. – Nors mane užmuškite, nevažiuosiu...

– Kam turiu savo vaiką užmušti, – nusišypsojo senis. – Ne tam auginau tave. Kad liepiu, tai važiuosi – su manim važiuosi...

– Nevažiuosiu, nevažiuosiu, tėveli, – kartoja atkakliai Jonas, nors ima justi, kad jo pasipriešinimo, užsispyrimo jėgos jau tirpsta. – Neleidi man vesti Verutės, aš nieko vesti nenoriu...

– Ei, nesipriešink man, niekus kalbėdamas, – suurzgė Kukis. – Ar mano diržo panorai paragauti? Nepažiūrėsiu, kad tu – jau suaugęs bernas.

– Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!..

– Su tėvu kalbi, snargliau! – supyko Kukis. – Ar užmiršai, ką Dievas vaikams paliepė? Tu taip Dievo valią tėvams nesipriešinti pildai?.. Kad aš daugiau iš tavo lūpų tokių kalbų nebegirdėtau!..

Jonas, jusdamas, kad nebegali sulaikyti ašarų, išsiskubino vienmarškinis iš pirkios.

– Dar padarys sau ką vaikelis, – susirūpino motina.

– Nepasidarys, – nuramino ją vyras, atsikeldamas. – Paverks ir nurims. Negi su juo pirmu ir paskutiniu tai atsitinka...

Ir priėjęs lovą atsigulė.

– Aš truputį primigsiu, žmona, o tu užrakink svirną ir raktus atnešk man.

Žmona į jį pasižiūrėjo, žvilgsniu klausdama, ką tai reiškia?

– Be šventadienių išeiginių rūbų ir be batų niekur nepabėgs, – paaiškino jai vyras.

Kukienė išsiskubino iš pirkios ne tiek svirną rakyti, kiek sūnų surasti, padėti jam nusiraminti.

Pasižiūrėjo į kitą pirkių galą – sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė.