Motina įėjo ir prisėdo šalia.

– Neverk, sūneli, neverk, vaikeli, – glosto jį motina. – Ne su tavim vienu tai atsitinka, su visais... Ir aš, jauna būdama, vieną mylėjau, o teko tekėti visai už kito... Paverkiau tekėdama ir nurimau... Jau visuomet taip būna, ir su tėvuliu tas pat buvo... Pamilsti savo sodžiaus bernelį, rodos – gyventi be jo nebegalėsi, o tenka tekėti už svetimo, nepažįstamo... Nuo amžių pradžios, vaikeli, taip buvo ir, matyti, visados taip bus. Dievulis panorėjo tokią tvarką nustatyti, ir mes turim visi Jo šventai valiai pasiduoti...

Sūnus nepakėlė galvos, neatsiliepė į motinos raminimą.

– Apsiprasi, vaikeli, kaip ir kiti apsipranta, nurimsi, – nesiliovė įkalbinėjus motina. – Merga juk nieko sau, graži, jauna, turtinga, kad tik norėtų už tavęs tekėti!.. Iš gero namo – bus gera šeimininkė.

– Nereikia man jos gražumų, tuščia jos su visais jos turtais, – piktai nusikeikė sūnus. Nevažiuosiu aš niekur, motule! Amerikon pabėgsiu...

– Ką dabar tu, vaikeli, kalbi? – nusigando motina, ar bent nudavė nusigandus. – Dievulio pabijotai tokias kalbas kalbėti! Kaip mus vienus senus paliksi? Negi tokie, kaip tu, ir dargi iš tokio ūkio, Amerikon eina?

– Kodel neleidžiate man Verutės vesti?

– Negi aš priešinuosi, sūneli? Nors ji tau visai ne pora, bet kad būtų mano valia, negi kliudytau? Bet, matai, tėvulis... O kaip tėvuliui priešinsies, jei pats Dievulis liepia vaikams tėvų klausyti?..

Ir vis glostė švelniai sūnų, pečius, plaukus, nesiliaudama įkalbinėjus. Sūnus juto, kad jo valia silpnėja, užsispyrimas nyksta...

– Nesipriešink, sūneli, nesipriešink, vaikeli. Tėvulis tau vien tik gero nori. Tu jaunas, nieko dar nenusimanai...

– Jonai, tu dar nepasirengęs? – įkišo per duris galvą Kuogio Kazys. – Aš jau ir arklį pasikinkiau.

– Aš nūnai nevažiuosiu miškan, – pakėlė Jonas galvą, nušluostydamas rankove dar nenudžiūvusias ašaras. – Tėvas neleidžia su arkliu.

– Nevažiuosi? – nustebo Kazys. – Vakar gi susitarėm. Tai ką aš vienas darysiu dabar? Nors su manim važiuok, be savo arklio...

– Važiuok, važiuok, sūneli, – paragino motina. – Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi...

VIII

Grįžęs iš miško Jonas nesurado tėvo namie – miestelin buvo išvažiavęs ir dar nesugrįžo.

Ko tėvas nuvažiavo miestelin, Jonas gerai nuvokė.

Neramu buvo Jonui, verkti norėjosi, nors vakarykščias pasiryžimas visai užgęso jo sieloje. Jautė, kad daugiau priešintis tėvams jau nebegalės.

Nenurimdamas namie, nuėjo pas Gugį pasipasakoti, pasiskųsti, pasitarti, ką turi daryti, pagalbos paprašyti...

Su ašaromis pasakojo Gugiui savo nelaimę. Gugis klausė, pypkutę rūkydamas...

– Patark, dėde, kas man daryti, kaip pasielgti turiu?..

– Ką daryti? – atsiliepė Gugis. – Negi tėvo valiai pasipriešinsi? Kitas pasipriešintų, bet tu – netokis esi bernas, kad galėtai ilgai priešintis, o tavo tėvas, vai, atkaklus, nesukalbamas!..

Išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, naujai prisikimšo ir ėmė skilti pintį.

– Bet neverk, – kalbėjo toliau, įdegdamas pypkę. – Tokiam suaugusiam bernui ir nedera ir negražu...

– Nejaugi man, dėde, nieku nepadėsi?

– Padėsiu, jei sugalvosiu ką, – pažadėjo Gugis, leisdamas dūmus. – Dar ryt užeisiu pasibarti su tėvu... Tik nemanau, kad pasieksiu ko – atkaklus tavo tėvas!.. Bet nenusimink perdaug, berneli, gal kažką sugalvosiu...

Gugis čia vėl nusispjovė.

– Vėl gi juntu, kad viskas turi pasibaigti tavo laimei... Nežinau kaip, bet juntu, lyg man dabar kažkas kušta ausin... O jau aš, berneli, žinau, daug kartų esu patyręs, kad jau visuomet taip atsitinka, kaip aš nujaučiu. Jau mane Dievulis taip apdovanojo, kad aš daugel nujaučiu, ko net nesuprantu, kaip gali tai atsitikti...

Ir tikėjo ir netikėjo Jonas skerdžiaus žodžiais. Bet vis delto grįžo namo ramesnis...

Ant rytojau tėvas prikėlė visus anksčiau, negu visuomet.

Pašėrė gyvulius, pagirdė, papusryčiavo...

– Na, metas rengtis, – atsikeldamas nuo stalo paliepė sūnui Kukis. – Aš eisiu važį parengsiu, pakinkysiu, o tu, vaikeli, apsitaisyk gerai – pas mergą važiuosite...

Jonas vis laukė Gugio. Neatėjo senis su tėvu bartis, kaip kad žadėjo!

Su ašaromis pabrinkusiom akimi, su širdies skaudėsiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai, nei nemėgindamas tėvui prieštarauti. Užsidėjo baltą guminę apykaklę, pasirišo raudonu, seniau už du auksinu nupirktu kaklarišiu, kurio jam pavydėdavo viso kaimo bernai, apsiavė batais su gražiai garankštuotais aulais...

Pirkion, vežimą parengęs, atėjo tėvas.

– Tai ir verksi čia man, kaip mažas vaikas! – sugėdino tėvas, pažvelgęs į užsiašarojusį sūnų. – Gražu, nieko sau...

– Ko kimbi vaikelį? – užtarė Joną motina. – Pats žinai, su kokiu džiaugsmu važiuoja.

Tėvas su priekaištu pasižiūrėjo į sūnų, palingavo galva ir atsisėdo rengtis...

Kol tėvas rengėsi, sėdėjo bernas, lyg žemę pardavęs, šluostė ašaras ir vis dairėsi, ar neateina Gugis.

– Na, tai važiuosime dabar, – atsistojo tėvas, baigęs auti batus. – Motin, palaimink sūnų Dievo vardu.

Motina priėjo, apkabino sūnų ir ėmė karštai bučiuoti, priglausdama jo galvą prie krūtinės.

– Ką čia glamonėsies, kaip su mažu vaiku,– nepatenkintas subarė Kukis žmoną. – Šventu kryžiumi, Dievo vardu palaimink sūnų!