– Vėl gi juntu, kad viskas turi pasibaigti tavo laimei... Nežinau kaip, bet juntu, lyg man dabar kažkas kušta ausin... O jau aš, berneli, žinau, daug kartų esu patyręs, kad jau visuomet taip atsitinka, kaip aš nujaučiu. Jau mane Dievulis taip apdovanojo, kad aš daugel nujaučiu, ko net nesuprantu, kaip gali tai atsitikti...

Ir tikėjo ir netikėjo Jonas skerdžiaus žodžiais. Bet vis delto grįžo namo ramesnis...

Ant rytojau tėvas prikėlė visus anksčiau, negu visuomet.

Pašėrė gyvulius, pagirdė, papusryčiavo...

– Na, metas rengtis, – atsikeldamas nuo stalo paliepė sūnui Kukis. – Aš eisiu važį parengsiu, pakinkysiu, o tu, vaikeli, apsitaisyk gerai – pas mergą važiuosite...

Jonas vis laukė Gugio. Neatėjo senis su tėvu bartis, kaip kad žadėjo!

Su ašaromis pabrinkusiom akimi, su širdies skaudėsiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai, nei nemėgindamas tėvui prieštarauti. Užsidėjo baltą guminę apykaklę, pasirišo raudonu, seniau už du auksinu nupirktu kaklarišiu, kurio jam pavydėdavo viso kaimo bernai, apsiavė batais su gražiai garankštuotais aulais...

Pirkion, vežimą parengęs, atėjo tėvas.

– Tai ir verksi čia man, kaip mažas vaikas! – sugėdino tėvas, pažvelgęs į užsiašarojusį sūnų. – Gražu, nieko sau...

– Ko kimbi vaikelį? – užtarė Joną motina. – Pats žinai, su kokiu džiaugsmu važiuoja.

Tėvas su priekaištu pasižiūrėjo į sūnų, palingavo galva ir atsisėdo rengtis...

Kol tėvas rengėsi, sėdėjo bernas, lyg žemę pardavęs, šluostė ašaras ir vis dairėsi, ar neateina Gugis.

– Na, tai važiuosime dabar, – atsistojo tėvas, baigęs auti batus. – Motin, palaimink sūnų Dievo vardu.

Motina priėjo, apkabino sūnų ir ėmė karštai bučiuoti, priglausdama jo galvą prie krūtinės.

– Ką čia glamonėsies, kaip su mažu vaiku,– nepatenkintas subarė Kukis žmoną. – Šventu kryžiumi, Dievo vardu palaimink sūnų!