Tokia pati mintis buvo ir jam atėjusi galvon, bet kai sūnus išsitarė, senis pasiryžo važiuoti toliau.

– Arklys pats suras kelią, – nusiramino Kukis. – Viū, viū, bereli, – paragino arklį.

Kurį laiką važiavo vėl tylėdami. Staiga arklys įlūžo iki pilvo; šoko pirmagalinėm kojom ant ledo ir vėl įlūžo. Važis paslydo, pakrypo ir apsivertė ant šono. Jonas atsidūrė vandeny, o tėvas viršuj ant jo...

Veidą ir rankas, kaip ugnim, susvilino šaltas vanduo.

Kaip įgelti pašoko abu ir greitai išsirioglino į krantą.

– Tpru, tpru! – rėkė tėvas, įtempęs vadeles ir šerdamas arklį rimbu. – Ak, kad tave vilkai būtų sudraskę!..

Arklys stojo piestu, apsisukę su vežimu, pašoko ir ištraukė važį ant kranto.

– Kaip tik šaltiniuosna pataikėm, – aiškinosi sumišęs tėvas. – Ką gi dabar darysime ?

– Namo grįžkime, – patarė sūnus. – Negi šlapias ir purvinas važiuosiu?

– Gerai, kad nors netoli namų, o tai sušaltai, – sutiko ir tėvas. – Sėsk, vaikeli, – bijau, kad peršalus netektų susirgti, – susirūpino dabar senis.

Atsisėdo ir varė arklį, kiek jis pabėgti galėjo.

– Tai Gugis čia padarė, – pagalvojo sūnus. – Tikras raganius, duok jam, Dieve, sveikatą...

– Matai, raganius čia mums pribūrė, – lyg sūnaus mintį atspėdamas prasitarė tėvas. – Ar dar nesustingai?

– Nieko, gyvas namus privažiuosiu.

– Gerai, kad nors šalčio nėra, – ir Kukis paragino arklį rimbu...

Namie pirkioje surado Gugį.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasveikino jis pirmas įėjusius pirkion Kukį su sūnum. – Ką, ar aš nesakiau, kad nūnai nevažiuotai, kur rengiesi, – užkalbino Kukį.

Senis piktai į jį pasižiūrėjo.

– O tu čia ko atėjai, velnio pamazga? – užsipuolė Gugį. – Šaipytis iš manęs, sūnų prieš tėvą gundyti. Nešdinkis, velniaus sebre, iš mano namų, ir kad tavo čia kojos daugiau nebūtų, kad į mano kiemą nebeįžengtai, bedievi tu vienas!..