Kukienė peržegnojo sūnų vieną, kitą kartą ir pati pravirko.

– Ko pražliumbai? – pasipiktino vyras. – Negi mirti važiuoja? Geriau atnešk bonkas, kurias vakar parvežiau. Alų jau pastačiau vežiman...

Kukis įsikimšo vieną bonką vienan kelnių kišeniun, kitą – kitan.

– Na, rodosi, kad jau viskas, – apsidairė dar... – Nieko nepamiršau. Eisime dabar ir važiuosim.

Juos prieangin išlydėjo Kukienė. Pas duris stovėjo pakinkytas važis. Smarkiai snigo. Didelės tirštos snaigės krito, kaip baltos peteliškės, ir lipdė akis. Kukis pamirkčiojo, paėmė rankon vadeles ir pirmas atsisėdo važin; sūnus užėjo iš kitos pusės ir atsisėdo iš kairės – pavežėti turėjo tėvas.

– Tik nepaklyskite, nepatekite, kur šaltiniai, – įspėjo Kukienė. – Kelias, matyti, visai užsnigtas, ir tamsu.

– E, nesirūpink, sene, nepaklysim – vietos žinomos. Na, bėrasis! – paragino Kukis arklį.

Važiavo kurį laiką tylėdami.

– Visai gi kelias užpustytas, – lyg pats į save prabilo senis.

Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikuprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų.

– Tai ką, spėjai vėl pasiskųsti Gugiui? – užkalbino sūnų.

– Nei aš jo mačiau, nei su juo kalbėjau, – sumelavo sūnus.

– Tai iš kur jis galėjo sužinoti ? Ot, ir netikėk tu man, kad raganius. Sutikau vakar namo grįždamas. – Tai piršliuotinius gėrimus veži? – paklausė. – Veltui. Nevažiuok, kur rengiesi važiuoti – be nemalonumų nieko, sako, nelaimėsi... Na, pamatysim, pažiūrėsim...

Už sodžiaus tuoj pasuke į balas. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti.

Kukis sulaikė arklį.

– Ak, kad jus kur Dievai! – piktai nusikeikė Kukis. – Visai užpustė kelią. Kad nepaklystūme...

– Gal geriau būtų namo grįžus; palauktume, kol išauš, – pasiūlė sūnus.

Tokia pati mintis buvo ir jam atėjusi galvon, bet kai sūnus išsitarė, senis pasiryžo važiuoti toliau.

– Arklys pats suras kelią, – nusiramino Kukis. – Viū, viū, bereli, – paragino arklį.

Kurį laiką važiavo vėl tylėdami. Staiga arklys įlūžo iki pilvo; šoko pirmagalinėm kojom ant ledo ir vėl įlūžo. Važis paslydo, pakrypo ir apsivertė ant šono. Jonas atsidūrė vandeny, o tėvas viršuj ant jo...

Veidą ir rankas, kaip ugnim, susvilino šaltas vanduo.

Kaip įgelti pašoko abu ir greitai išsirioglino į krantą.

– Tpru, tpru! – rėkė tėvas, įtempęs vadeles ir šerdamas arklį rimbu. – Ak, kad tave vilkai būtų sudraskę!..

Arklys stojo piestu, apsisukę su vežimu, pašoko ir ištraukė važį ant kranto.

– Kaip tik šaltiniuosna pataikėm, – aiškinosi sumišęs tėvas. – Ką gi dabar darysime ?

– Namo grįžkime, – patarė sūnus. – Negi šlapias ir purvinas važiuosiu?

– Gerai, kad nors netoli namų, o tai sušaltai, – sutiko ir tėvas. – Sėsk, vaikeli, – bijau, kad peršalus netektų susirgti, – susirūpino dabar senis.

Atsisėdo ir varė arklį, kiek jis pabėgti galėjo.

– Tai Gugis čia padarė, – pagalvojo sūnus. – Tikras raganius, duok jam, Dieve, sveikatą...

– Matai, raganius čia mums pribūrė, – lyg sūnaus mintį atspėdamas prasitarė tėvas. – Ar dar nesustingai?

– Nieko, gyvas namus privažiuosiu.

– Gerai, kad nors šalčio nėra, – ir Kukis paragino arklį rimbu...

Namie pirkioje surado Gugį.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasveikino jis pirmas įėjusius pirkion Kukį su sūnum. – Ką, ar aš nesakiau, kad nūnai nevažiuotai, kur rengiesi, – užkalbino Kukį.

Senis piktai į jį pasižiūrėjo.

– O tu čia ko atėjai, velnio pamazga? – užsipuolė Gugį. – Šaipytis iš manęs, sūnų prieš tėvą gundyti. Nešdinkis, velniaus sebre, iš mano namų, ir kad tavo čia kojos daugiau nebūtų, kad į mano kiemą nebeįžengtai, bedievi tu vienas!..

Gugis atydžiai į Kukį pasižiūrėjo, nusijuokė, nusišypsojo ir tuojau surimtėjo. Veidas jo pasikeitė, lyg kitas žmogus pasidarė.

– Žmonės sako, kad esi dievotas vyras, ir patsai manai, kad dievobaimingas esi, o tavo dievobaimingumas štai kokis: į pasveikinimą Dievo vardu atsakai velnią minėdamas, – iš lėto, rimtu, lyg susirūpinusiu balsu barė dabar Gugis Kukį. – Ar tai gražu, ar tai dera geram žmogui?..

– Tokį raganių negi Dievo vardu sveikinsiu? – kiek sumišęs, bet vis dar piktas atsikirto Kukis. – Tavo tai darbas, kad vos neprigėrėm...

– Ne mano, bet tavo, kad Dievo valiai nori priešintis, – su tokiu pat rimtu veidu subarė vėl Kukį.

– Atsirado čia man šventos Dvasios įkvėptas pranašas! – piktai nusišypsojo įtužęs Kukis. – Negi tavo lūpom Dievas skelbs savo valią? Ne Dievo valią man reiški, bet velnio išmislu grasini, tik nieko iš tavo kalbų nebus. Nebijau aš tavo grasinimų, velnio sėkla.

– Nagi ko dabar taip keikiesi? – subarė Kukį jau ir žmona. – Plūsti žmogų ir pats nežinai už ką. – Ji dar nebuvo mačiusi tiek įtužusio savo vyro.

– Tesiplūsta, aš pripratęs, – užsimovė Gugis kepurę. – O tu, – kreipėsi jis į Kukį: – nori – tikėk, nori – netikėk. Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori Jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Ei, Kuki, negundyk Dievo – Jis tau nelygus. Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..

Ir išeidamas trinktelėjo durimis, su nieku neatsisveikinęs...