Tokia pati mintis buvo ir jam atėjusi galvon, bet kai sūnus išsitarė, senis pasiryžo važiuoti toliau.

– Arklys pats suras kelią, – nusiramino Kukis. – Viū, viū, bereli, – paragino arklį.

Kurį laiką važiavo vėl tylėdami. Staiga arklys įlūžo iki pilvo; šoko pirmagalinėm kojom ant ledo ir vėl įlūžo. Važis paslydo, pakrypo ir apsivertė ant šono. Jonas atsidūrė vandeny, o tėvas viršuj ant jo...

Veidą ir rankas, kaip ugnim, susvilino šaltas vanduo.

Kaip įgelti pašoko abu ir greitai išsirioglino į krantą.

– Tpru, tpru! – rėkė tėvas, įtempęs vadeles ir šerdamas arklį rimbu. – Ak, kad tave vilkai būtų sudraskę!..

Arklys stojo piestu, apsisukę su vežimu, pašoko ir ištraukė važį ant kranto.

– Kaip tik šaltiniuosna pataikėm, – aiškinosi sumišęs tėvas. – Ką gi dabar darysime ?

– Namo grįžkime, – patarė sūnus. – Negi šlapias ir purvinas važiuosiu?

– Gerai, kad nors netoli namų, o tai sušaltai, – sutiko ir tėvas. – Sėsk, vaikeli, – bijau, kad peršalus netektų susirgti, – susirūpino dabar senis.

Atsisėdo ir varė arklį, kiek jis pabėgti galėjo.

– Tai Gugis čia padarė, – pagalvojo sūnus. – Tikras raganius, duok jam, Dieve, sveikatą...

– Matai, raganius čia mums pribūrė, – lyg sūnaus mintį atspėdamas prasitarė tėvas. – Ar dar nesustingai?

– Nieko, gyvas namus privažiuosiu.

– Gerai, kad nors šalčio nėra, – ir Kukis paragino arklį rimbu...

Namie pirkioje surado Gugį.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasveikino jis pirmas įėjusius pirkion Kukį su sūnum. – Ką, ar aš nesakiau, kad nūnai nevažiuotai, kur rengiesi, – užkalbino Kukį.

Senis piktai į jį pasižiūrėjo.

– O tu čia ko atėjai, velnio pamazga? – užsipuolė Gugį. – Šaipytis iš manęs, sūnų prieš tėvą gundyti. Nešdinkis, velniaus sebre, iš mano namų, ir kad tavo čia kojos daugiau nebūtų, kad į mano kiemą nebeįžengtai, bedievi tu vienas!..

Gugis atydžiai į Kukį pasižiūrėjo, nusijuokė, nusišypsojo ir tuojau surimtėjo. Veidas jo pasikeitė, lyg kitas žmogus pasidarė.

– Žmonės sako, kad esi dievotas vyras, ir patsai manai, kad dievobaimingas esi, o tavo dievobaimingumas štai kokis: į pasveikinimą Dievo vardu atsakai velnią minėdamas, – iš lėto, rimtu, lyg susirūpinusiu balsu barė dabar Gugis Kukį. – Ar tai gražu, ar tai dera geram žmogui?..

– Tokį raganių negi Dievo vardu sveikinsiu? – kiek sumišęs, bet vis dar piktas atsikirto Kukis. – Tavo tai darbas, kad vos neprigėrėm...

– Ne mano, bet tavo, kad Dievo valiai nori priešintis, – su tokiu pat rimtu veidu subarė vėl Kukį.

– Atsirado čia man šventos Dvasios įkvėptas pranašas! – piktai nusišypsojo įtužęs Kukis. – Negi tavo lūpom Dievas skelbs savo valią? Ne Dievo valią man reiški, bet velnio išmislu grasini, tik nieko iš tavo kalbų nebus. Nebijau aš tavo grasinimų, velnio sėkla.

– Nagi ko dabar taip keikiesi? – subarė Kukį jau ir žmona. – Plūsti žmogų ir pats nežinai už ką. – Ji dar nebuvo mačiusi tiek įtužusio savo vyro.

– Tesiplūsta, aš pripratęs, – užsimovė Gugis kepurę. – O tu, – kreipėsi jis į Kukį: – nori – tikėk, nori – netikėk. Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori Jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Ei, Kuki, negundyk Dievo – Jis tau nelygus. Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..

Ir išeidamas trinktelėjo durimis, su nieku neatsisveikinęs...

Pramuštagalvis

I

Nuobodus buvo skerdžiui vėlyvas miglotas ruduo. Dienos trumpos, tamsios, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko ir dėtis nėra kur, nors imk ir pasikark.

Pirkaitė šalta, kuri jau diena nekūrenta. Nemėgsta skerdžius kūrenti – ne vyriškas tai darbas. Jei bent būtų kas iškepti, pagaminti valgio, dar šiaip taip būtų galima ir pečius pakurti. Bet dabar – tai tuščias darbas.

Pinigus, kuriuos gavo iš kaimo už gyvulių ganymą – skerdžiavimą vasaros metu, seniai jau pragėrė, nei skatiko nebeliko.

Visa kita – dešras, kumpius – jų buvo ne perdaugiausia – jau spėjo suvalgyti, o ko nesuvalgė, kitiems išdalino – senis nebuvo pratęs rytdiena rūpintis.

Javus, kokius tik buvo iš sodžiaus gavęs, žydui pardavė, pinigai teko atgal žydui už degtinę.

Ateis žiema – ne bėda, kad nieko nėra. Atsiras darbo, bus, kas pavalgydins ir pagirdys.

Bet dabar sunkios skerdžiui dienos! Gyvuliai dar želmenyse, nei jų reikia šerti, nei girdyti, nei ganyti – vaikai vieni prižiūri.

Javų kulti dar niekas nepradėjo. Kuris gi kūlimas dabartiniu metu, kai drėgnoje javai atsileidę – pupsėk nepupsėk spragilu, vistiek pusė grūdų pasiliks varpose.

Kulti, gyvulius šerti, girdyti – kitokio darbo žiemą nebūna sodžiuje, jokio kito jis ir nemoka.

Dabar ir patys ūkininkai be darbo slankioja patvoriais, vietos sau nesurasdami. Visi lauko darbai seniai jau baigti, miškan nenuvažiuosi, nes žemė tiek atlyta, jog arklys tuščio vežimo nepaveža, o kas jau kalbėti apie sunkiai medžio prikrautą!

Eitų su vyrais kortoti, bet tie patys neturi kur prisiglausti, visur moterys iš namų juos varo. Ūkininkų pirkiose visur dabar linus šukuoja, pakulas krečia, kuodelius ruošia...

Visur dulkės, visur pakulos limpa – nei pirkion įeisi, nei įėjus kur prisiglausi, atsisėsi...