– Ko, ko, bet tavęs, berneli, tai jau visai nelaukiau, – kalbėjo senis, žibindamas skalą.

– Nedega, keltava.

Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę.

– Garbė Jėzui Kristui! – pasisveikino.

– Per amžių amžius!.. Prisėsk, berneli, svečias būsi.

Įžibinęs ugnį, skalą įkišo žibintin. Kieme ėmė šniokšti užėjusi smarkaus lietaus juosta.

– Kokia tavo laimė, berneli! Kai tik atėjai, ir lietus ėmė pilti, kaip iš kibiro. Girdi, kaip šniokščia.

Pernas atsisėdo ant suolelio priešais stalo.

– Šalta pas tave, dėde, ir drėgna. Matyti, pečiaus šiandien nekūrenai.

– Nekūrenau, vaikeli, nekūrenau. Kas iš to kūrenimo, kad nėra kas virti.

– E, dėde! Matau, gyventi tau nelengva senatvėje. Skursti vienas.

– E, vaikei! Tai tik rudenį. Visi skursta, kai saulės nėra, net medeliai girioje. Skurstu ir aš; bet tai niekis – ne pirmas ruduo ir, duos Dievulis, dar nepaskutinis.

– Laimingas tu, dėde, – tau visados linksma. O man nuobodu ir sunku – lyg katės širdį graužia. Vietos sau nerandu, dėde! Patark, kas daryti, kad iš proto neišsikraustytau...

– Va, va, vaikei! Kalbi, kaip tavo tėvas kalbėjo, jaunas bebūdamas. Jėgų daug turi ir nežinai, kur jos dėti, kai darbo nėra. Seniau tokie eidavo po tiltais gulėti, o dar seniau, sako, vykdavo kažkur svetur plėšikauti...

– Et, niekus, dėde, railini! Aš atėjau rimtai su tavim pakalbėti, pasitarti, o tu tik juokauji iš manęs.

– Aš ir nemanau, vaikei, juokauti. Pats jaunas buvau ir žinau, kaip sunku, kada širdis nepatenkinta. Tu ją labai myli? – mirktelėjo viena akimi skerdžius: – prisipažink.

– Iš kur tu žinai, kad aš myliu? – nusistebėjo bernas. – Gal tiesą žmonės kalba, kad tu, dėde, esi raganius?..

Senis patenkintas nusišypsojo.

– Raganius ne raganius, bet kad tau Žlabio Verutė patinka – tai nesunku atspėti.