– Netiesą, berneli, kalbi, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Tik mergos tavęs bijo – štai kas yra. O tavo širdis, berneli, merginų meilės reikalinga.
Senis prisipylė stiklelį.
– Sveikas būk, – besikreipė į berną.
– Į sveikatą.
Senis išvožė iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo:
– Tu kaip ugnis, kaip viesulas, o mergos kvailos, tai ir būgštauja tavęs.
Pripylęs stikliuką, pastūmėjo bernui.
– Gerk, berneli, už jaunas savo dieneles.
Patsai atsilaužė dešros, duonos gabalą ir neatsisėsdamas ėmė užkąsdinėti...
Išgėrė dar po kelis stikliukus, užkando abu gerai ir įsikalbėjo...
– Kaip tavęs mergos nebijos, jei tu visiems šiurkštus, prie visų kimbi, kaip dagis. Tai ir mano: susidėsi su tavim, paskui visą amžių raudosi...
– Spjauti man į tokias, kurios taip manydamos nosį prieš mane riečia...
– Jos, berneli, kvailos, kaip vištos. Moterys visados tiki, ką vyrai kalba. O vyrai negerai apie tave mano. Jie nesupranta, kad tau, kaip jaunam briedžiui, ragai auga, ir todel badytis norisi... Kad todel tu ir išsigerti geras, ir susibarti, ir susikauti greitas.
– Aš tik todel, dėde, tokis, kad man štai čia, krūtinėje, ima kažkas graužti, lyg katės draskosi. Taip nuobodu tada atrodo gyventi, jog aš nei pats nežinau, kur pasidėti...
– Taigi, taigi, vaikeli. Aš suprantu – kaip tavo tėvas. Jis irgi, jaunas būdamas, skųsdavosi, kad jam nuobodu. Betgi ir juokdarys būdavo, ypač kai pasigerdavo. Tai buvo, vaikei, vyras! Dabar tokių visai nėra. Išnyko. Visas kaimas jo bijojo, kaip ugnies. Būdavo, eina per sodžių, užgieda – tuojau visi ugnis gesina. Kur neužgesina, užeina ten ir tuojau visus poterių kalbėti suklupdo. O stiprus buvo, jog niekas pasipriešinti nedrįsdavo, net rimti vyrai, ir tie klaupdavo poteriauti... Būdavo, žydus, pasigėręs, užkuria, kad jį rogėmis po sodžių vežiotų, į – vežioja... O žmonos savo vis delto bijojo, ir girtas, ir blaivas. Niekas nepastebėjo, tik aš vienas, kad žmonos, tavo motinos, jis bijo. Būdavo, kai prikimba prie manęs, tuoj sakau: eisiu, tavo žmonai pasiskųsiu – ir pabėga. Žmonės, matydami, kad tokis vyras, kuris ir velnio nebijo, manęs pabunga, sakydavo: – raganius, jis kažką žino. O aš tik žinojau, kad jis savo žmonos bijo...
– Kam visa tai man pasakoji, dėde?
– Pasakoju tam, kad tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų, kaip siūlą. O jos, kvailos, to visai nežino, nesupranta...
– Verutė taip... Aš del jos sutiktau, kad mane net virve suktų.
– Liaukis apie ją galvojęs. Ji ne tau skirta, jei kitą pamilo.
– Aš todel ir atėjau pas tave, kad tu man patartai. Tu juk žinai, kas reikia daryti, kad ji mane pamiltų. Sako, esą tokių burtų...
– Kad merga berną pamiltų? Yra ir šaknelių ir žolelių... Ir šiksnosparnio kaulai čia gali padėti. Bet kai ji dar nieko nėra pamilusi... O kai jau pamilo – imsi burti, dar ji, nevidoną, labiau pamils...
– Ir tu, dėde, nemeluoji? Tiesą sakai?..
– Kam aš tau turiu meluoti, jei galima ir taip sau tiesos nepasakyti, – nusišypsojo senis. – Iš visos širdies patariu tau – liaukis apie ją galvojęs...
– Kad negaliu. Širdį labai skauda.
– Surask sau kitą, tai širdis irgi nurims.
Bernas atsirėmė alkūnėm stalo, parėmė delnais smakrus, ilgai, ilgai tylėjo, lyg sunkiai grumulodamas senio patarimą.
Staiga atsikėlė ir, suraukęs piktai kaktą, sugniaužęs kumščius, ėmė iš lėto artintis prie Gugio. Senis nusigando, atsikėlė nuo pristatomojo suolelio ir pasitraukė užustalėn.
– Ne, jau aš čia tavęs nepaklausysiu. – Ir drožė kumščiu į stalą. – Atėjau, kad man patartai, o tu štai ką kalbi. Mano degtinę geri ir man pikta kalbi.
– Ne, vaikei, ne pikta kalbu, bet gera patariu, – įtikinėjo greitai nusiraminęs Gugis. – Jei nepaklausysi, verksi paskui. Ji tau neskirta, ir tu jos negausi. Tik savo širdį veltui gadinsi....
– Kodel manai, kad ji man neskirta? – paklausė, prisėsdamas prie stalo.
– Kad neskirta, tai ir neskirta. Ką sakau, tu klausyk. Niekam dar į blogą neišėjo, kas manęs paklausė.
– Štai ką aš tau pasakysiu, dėde: jei tu man nepadėsi, aš ar pasikarsiu, ar užmušiu tą nevidoną, Kukio Joną. Dievaž, užmušiu, kaip mane gyvą matai.
– Na jau, nekalbėk niekų, kad pasigėręs...
– Ne, dėde: ne niekus, bet tiesą sakau. Ilgu man, sunku be Verutės. Pasigailėk nors tu manęs...
Ir apkniubęs ant stalo ėmė gailiai verkti, striūbaudamas, moteriškai. Senis tupinėjo aplinkui, glostė jam galvą, tildė, ramino, degtine vaišino... Bet bernas nesiliovė beverkiąs, besiskundžiąs...
– Ilgu man, sunku, dėdule, – verkdamas vis kartojo: – ir širdį skauda. Negaliu taip gyventi. Siųsiu piršlius. Nepanorės tekėti – už mušiu Joną ir eisiu kur miškuosna, po tiltais plėšikauti... Vai, kur gi man dabar pasidėti? – aimanavo Petras, ir girtos ašaros riedėjo per jo skruostus.
– Matai, kokis tu. Tavo neišeikvotos jėgos veržte veržiasi. Kur tau tokiam Verutė..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Petras Lukošiūnas tampa pramuštagalviu ir kas jam padeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.
Rašiniui: MeilėKaltėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.