– Surask sau kitą, tai širdis irgi nurims.

Bernas atsirėmė alkūnėm stalo, parėmė delnais smakrus, ilgai, ilgai tylėjo, lyg sunkiai grumulodamas senio patarimą.

Staiga atsikėlė ir, suraukęs piktai kaktą, sugniaužęs kumščius, ėmė iš lėto artintis prie Gugio. Senis nusigando, atsikėlė nuo pristatomojo suolelio ir pasitraukė užustalėn.

– Ne, jau aš čia tavęs nepaklausysiu. – Ir drožė kumščiu į stalą. – Atėjau, kad man patartai, o tu štai ką kalbi. Mano degtinę geri ir man pikta kalbi.

– Ne, vaikei, ne pikta kalbu, bet gera patariu, – įtikinėjo greitai nusiraminęs Gugis. – Jei nepaklausysi, verksi paskui. Ji tau neskirta, ir tu jos negausi. Tik savo širdį veltui gadinsi....

– Kodel manai, kad ji man neskirta? – paklausė, prisėsdamas prie stalo.

– Kad neskirta, tai ir neskirta. Ką sakau, tu klausyk. Niekam dar į blogą neišėjo, kas manęs paklausė.

– Štai ką aš tau pasakysiu, dėde: jei tu man nepadėsi, aš ar pasikarsiu, ar užmušiu tą nevidoną, Kukio Joną. Dievaž, užmušiu, kaip mane gyvą matai.

– Na jau, nekalbėk niekų, kad pasigėręs...

– Ne, dėde: ne niekus, bet tiesą sakau. Ilgu man, sunku be Verutės. Pasigailėk nors tu manęs...

Ir apkniubęs ant stalo ėmė gailiai verkti, striūbaudamas, moteriškai. Senis tupinėjo aplinkui, glostė jam galvą, tildė, ramino, degtine vaišino... Bet bernas nesiliovė beverkiąs, besiskundžiąs...

– Ilgu man, sunku, dėdule, – verkdamas vis kartojo: – ir širdį skauda. Negaliu taip gyventi. Siųsiu piršlius. Nepanorės tekėti – už mušiu Joną ir eisiu kur miškuosna, po tiltais plėšikauti... Vai, kur gi man dabar pasidėti? – aimanavo Petras, ir girtos ašaros riedėjo per jo skruostus.

– Matai, kokis tu. Tavo neišeikvotos jėgos veržte veržiasi. Kur tau tokiam Verutė..