Ilgai dar jie taip kalbėjosi, kol pagaliau Petras, kaip buvo ant stalo sukniubęs, taip ir užmigo. Skerdžius čia pat užustalėje išsitiesė, kailiniais užsiklojęs.

Skala žibinty baigėsi ir užgeso. Pirkaitėje buvo girdėti tik miegančiųjų gargaliavimas...

II

Ramūnų vyrai buvo lėti ir ramūs žmonės. Jie nemėgo skubėti, nemėgo karščiuotis, mėgo gerai pagalvoti, imdamiesi kurio darbo, nesurišto su kasdieniniais ūkio reikalais.

Jei tekdavo skubėti, tai tik vasaros darbymetėje, kai reikėjo gelbėti nuo lietaus išdžiūvusį šieną, ar paskubomis vežti iš lauko javus, kai oras būdavo nepastovus...

Imdamiesi kurio kito darbo ar verčiami atlikti kurį iš kasdieninio gyvenimo ribų išeinantį reikalą, kiekvienas jų ilgai rengdavosi, ilgai svarstydavo, net su žmonomis pasitardavo, ar jau būtinai jį turi atlikti šiuo metu, ar gal dar kitam laikui būtų galima atidėti...

Ir dažniausiai atidėdavo...

Pinigo nebrangindavo, turėti jo daug nesirūpindavo, išskyrus vieną kitą ūkininką... Bet tik mokesčiai būtų iš ko apmokėti ir „šiai dienai druskos už ką nusipirkti“.

Girtuoklių jų tarpe nebuvo. Nebe to, kad šventadieniais, suėję su pažįstamais, nebeišgertų vieno kito butelio alaus, ar nebeišmestų vieną kitą „snapso“ stikliuką, bet juk tai ne girtuokliavimas?...

Po tokių pasivaišinimų grįždavo namo linksmi, bet ne pasigėrę. Namie triukšmo nekeldavo, su žmonomis nesibardavo, o jei tokiais atvejais ir atsitikdavo kivirčių, tai jau čia ne vyrai buvo kalti – reikia čia tiesą pasakyti: dažniau tekdavo vyrams nuo žmonų, negu žmonoms nuo vyrų nukentėti...

Ramūs buvo žmonės Ramūnų vyrai, rimti ir lėti, nemėgo nei barnių, nei triukšmo. Net gyventi nemėgo skubėti...

Pašalinių uždarbių neieškodavo, nesirūpindavo jais. Neskubėdavo pasinaudoti proga net tada, kai tie uždarbiai patys atsirasdavo žiemos metu, kada buvo kertami ir vežami į Nemuną valdžios miškai.

– Apseidavo be šių uždarbių mūsų tėvai, apseisime ir mes, – atsisakinėjo vienas, rangovo raginamas važiuoti miškan.

– Tik arklį nukamuosi ir patsai nusivarysi – tai ir visa tau bus nauda iš šitų uždarbių, – raminosi antras.

– E, pinigas, brol, slidus dalykas, kai jis ne iš žemės paimtas, – galvojo dar kitas ir ramiai kol kas sėdėjo namie, pasižvelgdamas į kaimyno kiemą, ar tasai tik nerengia jau rogių...

Bet susiranda vienas kitas, kuris reikalo prispirtas neiškenčia ir, pasiėmęs kirvį, užudaržėmis, kad kaimynai nematytų, nudūlina miškan rankų pamiklinti, kad vėliau vieną kitą rublį pajustų kišeniuj.

Tik kaimyno neapgausi! Pamato jisai, pakaso pakaušį ir, žiūrėk, nuėjo rogių ruošti...

– Tai ką, kūmai? Miškan rengiesi, uždarbiauti? – klausia gretimas kaimynas, matydamas jį tūpčiojantį aplink roges.

– Tai jau gal reikės bobai skarelė uždirbti. Juozas, mat, jau vakar važinėjo, tai mano boba ir zurza, – aiškinasi kūmui.

Kūmas savo ruožtu pakaso pakaušį, pastovi vidury kiemo, pasidairo, pagalvoja, dar kartą pakaso pakaušį ir – traukia jau roges iš šalinės.

– Tai ką, Kazy? Miškan jau rengiesi? – susidomi kūmo kaimynas.

– Rengiuosi, brol. Štai kūmas Macius jau nuvažiavo. Negi man rubliai mažiau reikalingi?..

Taip vienas į kitą nusižiūrėdami, vienas antram uždarbio pavydėdami, nugūža visu sodžiumi miškan žydui medžių kirsti, vežti...

Tinginiais Ramūnų vyrus pavadinti negalima, ir iš tikrųjų jie nebuvo tinginiai. Visi jie uoliai žiūrėjo, kad laukas būtų savo metu, kaip reikia, išartas, apakėtas, užsėtas, kad šienas ir javas tinkamu laiku butų nuimtas, savo metu iš lauko kluonan suvežtas.

Visa kita tai juk vieni niekai. Ir ko čia žmogus tuo pinigu perdaug besirūpinsi, jei žinai, kad be duonos nebūsi, alkanas nesėdėsi, pirkioje nešalsi – valdžios miškas juk pašonėj – sunku čia rudenį prisivežti ir kurui, ir skaloms, ir net atsargai pagaminti, kad žiemą galima būtų vieną kitą vežimėlį ir miestelin nuvežti, kai prireikia namie druskos, žibalo ar kito kurio daikto.

Į valdžios mišką žiūrėdavo Ramūnai, kaip į nuosavą. Vogti iš jo nelaikė nusikaltimu. Ir, tiesą pasakius, nevogė – kuris gi čia vogimas, jei rudenimis kirto ir namo vežė atvirai, dieną, nuo nieko nesislėpdami. Žinojo, kad draudžiama, na, todel kiekvienas ir laikė savo priederme pakišti „liesnykui“ vieną kitą auksiną, kad nekibtų be reikalo. „Liesnykas“ nekibdavo, tik žiūrėdavo, kad medžiai būtų kertami „iš šaknų“, ir kad nukirtimo pėdsakai būtų panaikinti, paslėpti...

Bet ir šiuo reikalu nereikėjo jam perdaug rūpintis – įgudę buvo tuo atveju Ramūnų žmonės, paslepia taip, jog jokis šuo nesuras, kurioj vietoj medis stovėjo, ir jau nebėra jo. Jei pasitaikydavo kurį storesnį nugriauti medį, ir miške atsirasdavo aikštelė, tuštuma, ne tik kad užtaisydavo vietą samanų kupetomis, bet dar pasodindavo ten, nukirsto medžio vietoje, mažą eglaitę, kuri, žiūrėk, kitais metais prigija ir auga, lyg ten būtų pati išdygusi...

Naujai paskirti kunigėliai nekartą iš pradžių mėgindavo juos barti ir per išpažintį, ir kalėdodami, aiškinti, kad vagystė yra vistiek vagystė, neatsižvelgiant į tai, iš kur, kas ir kokiais sumetimais yra vagiama.

– Šiandien iš valdžios miško vagiat, o ryt vogsite ir iš privataus. Sunki juk tik pradžia...

Bet Ramūnų vyrai šiuo atveju ir kunigėlio žodžiais nenorėdavo tikėti, kad čia esama nusikaltimo, „grieko“.