– Tfu! – nusispjovė bernas. – Nenorėjau tikėti, kad esi raganius, bet dabar matau, kad tiesa. Kokiu būdu būtai kitaip sužinojęs, jei aš jokiai gyvai dvasiai nesu apie tai nei vienu žodžiu prasitaręs!

– Tavo širdis, berneli, man pasakė. Kai tik įėjai – ėmė ir pasakė, o širdies balsą aš visuomet suprantu. Štai ir dabar ji, nabagėlė, skundžiasi, kad Verutė ne tave myli, tik Kukio Joną.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios šventos! – persižegnojo bernas. – Jei jau tu, dėde, visa žinai, padėk man, patark, kas daryti.

– Sunku tau, vaikeli, kas patarti, taip, iš greitųjų...

Ir senis pasikasė pakaušį.

– Aš, dėde, nežinau pats, ar man pasikarti, ar man pasigerti. Tik taip ilgiau gyventi nebegaliu.

– Kam, vaikei, kartis, jei galima pasigerti. Tik štai bėda, kad nėra iš ko pasigerti – pinigų neturiu, o be pinigų man žydai neduoda.

– O aš, dėde, štai gavau.

Ištraukė iš kelinių kišeniaus degtinės butelį ir pastatė ant stalo.

– Ir užkąsti atsinešiau, – kalbėjo toliau bernas, iškraustydamas kitus kišenius: – pavogiau iš motutės sūrio ir dešrų. Tik duonos nepasiėmiau – užmiršau. Gal turi, dėde..

– Duonos tai dar rasis vienas kitas graužlys, – nuramino skerdžius, imdamas skalą iš žibinčio. – Tu pasėdėk truputį patamsėje, berneli, aš tuo surasiu.

Po trumpos valandėlės grįžo, nešinąs duonos lustu ir mažu stikleliu.

Įkišo skalą žibintin, duoną ir stiklelį padėjo ant stalo, meiliai paglostė butelį degtinės. Atkišęs kamštį pauostė.

– Geras tu, vaikeli! Gaila tik, kad tavęs žmonės nemėgsta, ir likimas tau nepalankus.

– Ima žmones velniai, mažai jie man rūpi, – pamojo bernas ranka. – Tik kad man niekur ir niekas nesiseka, tai tu tiesą pasakei, dėde. Ir kodel nesiseka, pats nežinau. Rodos, ir stiprus, ir sveikas, ir dirbu gerai, netinginiaudamas, ir ūkį tėvas gerą paliko, o nesiseka – ir gana!..

– Netiesą, berneli, kalbi, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Tik mergos tavęs bijo – štai kas yra. O tavo širdis, berneli, merginų meilės reikalinga.

Senis prisipylė stiklelį.

– Sveikas būk, – besikreipė į berną.

– Į sveikatą.

Senis išvožė iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo:

– Tu kaip ugnis, kaip viesulas, o mergos kvailos, tai ir būgštauja tavęs.

Pripylęs stikliuką, pastūmėjo bernui.

– Gerk, berneli, už jaunas savo dieneles.

Patsai atsilaužė dešros, duonos gabalą ir neatsisėsdamas ėmė užkąsdinėti...

Išgėrė dar po kelis stikliukus, užkando abu gerai ir įsikalbėjo...

– Kaip tavęs mergos nebijos, jei tu visiems šiurkštus, prie visų kimbi, kaip dagis. Tai ir mano: susidėsi su tavim, paskui visą amžių raudosi...

– Spjauti man į tokias, kurios taip manydamos nosį prieš mane riečia...

– Jos, berneli, kvailos, kaip vištos. Moterys visados tiki, ką vyrai kalba. O vyrai negerai apie tave mano. Jie nesupranta, kad tau, kaip jaunam briedžiui, ragai auga, ir todel badytis norisi... Kad todel tu ir išsigerti geras, ir susibarti, ir susikauti greitas.

– Aš tik todel, dėde, tokis, kad man štai čia, krūtinėje, ima kažkas graužti, lyg katės draskosi. Taip nuobodu tada atrodo gyventi, jog aš nei pats nežinau, kur pasidėti...

– Taigi, taigi, vaikeli. Aš suprantu – kaip tavo tėvas. Jis irgi, jaunas būdamas, skųsdavosi, kad jam nuobodu. Betgi ir juokdarys būdavo, ypač kai pasigerdavo. Tai buvo, vaikei, vyras! Dabar tokių visai nėra. Išnyko. Visas kaimas jo bijojo, kaip ugnies. Būdavo, eina per sodžių, užgieda – tuojau visi ugnis gesina. Kur neužgesina, užeina ten ir tuojau visus poterių kalbėti suklupdo. O stiprus buvo, jog niekas pasipriešinti nedrįsdavo, net rimti vyrai, ir tie klaupdavo poteriauti... Būdavo, žydus, pasigėręs, užkuria, kad jį rogėmis po sodžių vežiotų, į – vežioja... O žmonos savo vis delto bijojo, ir girtas, ir blaivas. Niekas nepastebėjo, tik aš vienas, kad žmonos, tavo motinos, jis bijo. Būdavo, kai prikimba prie manęs, tuoj sakau: eisiu, tavo žmonai pasiskųsiu – ir pabėga. Žmonės, matydami, kad tokis vyras, kuris ir velnio nebijo, manęs pabunga, sakydavo: – raganius, jis kažką žino. O aš tik žinojau, kad jis savo žmonos bijo...

– Kam visa tai man pasakoji, dėde?

– Pasakoju tam, kad tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų, kaip siūlą. O jos, kvailos, to visai nežino, nesupranta...

– Verutė taip... Aš del jos sutiktau, kad mane net virve suktų.

– Liaukis apie ją galvojęs. Ji ne tau skirta, jei kitą pamilo.

– Aš todel ir atėjau pas tave, kad tu man patartai. Tu juk žinai, kas reikia daryti, kad ji mane pamiltų. Sako, esą tokių burtų...

– Kad merga berną pamiltų? Yra ir šaknelių ir žolelių... Ir šiksnosparnio kaulai čia gali padėti. Bet kai ji dar nieko nėra pamilusi... O kai jau pamilo – imsi burti, dar ji, nevidoną, labiau pamils...

– Ir tu, dėde, nemeluoji? Tiesą sakai?..

– Kam aš tau turiu meluoti, jei galima ir taip sau tiesos nepasakyti, – nusišypsojo senis. – Iš visos širdies patariu tau – liaukis apie ją galvojęs...

– Kad negaliu. Širdį labai skauda.

– Surask sau kitą, tai širdis irgi nurims.

Bernas atsirėmė alkūnėm stalo, parėmė delnais smakrus, ilgai, ilgai tylėjo, lyg sunkiai grumulodamas senio patarimą.

Staiga atsikėlė ir, suraukęs piktai kaktą, sugniaužęs kumščius, ėmė iš lėto artintis prie Gugio. Senis nusigando, atsikėlė nuo pristatomojo suolelio ir pasitraukė užustalėn.

– Ne, jau aš čia tavęs nepaklausysiu. – Ir drožė kumščiu į stalą. – Atėjau, kad man patartai, o tu štai ką kalbi. Mano degtinę geri ir man pikta kalbi.

– Ne, vaikei, ne pikta kalbu, bet gera patariu, – įtikinėjo greitai nusiraminęs Gugis. – Jei nepaklausysi, verksi paskui. Ji tau neskirta, ir tu jos negausi. Tik savo širdį veltui gadinsi....

– Kodel manai, kad ji man neskirta? – paklausė, prisėsdamas prie stalo.

– Kad neskirta, tai ir neskirta. Ką sakau, tu klausyk. Niekam dar į blogą neišėjo, kas manęs paklausė.

– Štai ką aš tau pasakysiu, dėde: jei tu man nepadėsi, aš ar pasikarsiu, ar užmušiu tą nevidoną, Kukio Joną. Dievaž, užmušiu, kaip mane gyvą matai.

– Na jau, nekalbėk niekų, kad pasigėręs...

– Ne, dėde: ne niekus, bet tiesą sakau. Ilgu man, sunku be Verutės. Pasigailėk nors tu manęs...

Ir apkniubęs ant stalo ėmė gailiai verkti, striūbaudamas, moteriškai. Senis tupinėjo aplinkui, glostė jam galvą, tildė, ramino, degtine vaišino... Bet bernas nesiliovė beverkiąs, besiskundžiąs...

– Ilgu man, sunku, dėdule, – verkdamas vis kartojo: – ir širdį skauda. Negaliu taip gyventi. Siųsiu piršlius. Nepanorės tekėti – už mušiu Joną ir eisiu kur miškuosna, po tiltais plėšikauti... Vai, kur gi man dabar pasidėti? – aimanavo Petras, ir girtos ašaros riedėjo per jo skruostus.

– Matai, kokis tu. Tavo neišeikvotos jėgos veržte veržiasi. Kur tau tokiam Verutė..

Ilgai dar jie taip kalbėjosi, kol pagaliau Petras, kaip buvo ant stalo sukniubęs, taip ir užmigo. Skerdžius čia pat užustalėje išsitiesė, kailiniais užsiklojęs.

Skala žibinty baigėsi ir užgeso. Pirkaitėje buvo girdėti tik miegančiųjų gargaliavimas...

II

Ramūnų vyrai buvo lėti ir ramūs žmonės. Jie nemėgo skubėti, nemėgo karščiuotis, mėgo gerai pagalvoti, imdamiesi kurio darbo, nesurišto su kasdieniniais ūkio reikalais.

Jei tekdavo skubėti, tai tik vasaros darbymetėje, kai reikėjo gelbėti nuo lietaus išdžiūvusį šieną, ar paskubomis vežti iš lauko javus, kai oras būdavo nepastovus...

Imdamiesi kurio kito darbo ar verčiami atlikti kurį iš kasdieninio gyvenimo ribų išeinantį reikalą, kiekvienas jų ilgai rengdavosi, ilgai svarstydavo, net su žmonomis pasitardavo, ar jau būtinai jį turi atlikti šiuo metu, ar gal dar kitam laikui būtų galima atidėti...

Ir dažniausiai atidėdavo...

Pinigo nebrangindavo, turėti jo daug nesirūpindavo, išskyrus vieną kitą ūkininką... Bet tik mokesčiai būtų iš ko apmokėti ir „šiai dienai druskos už ką nusipirkti“.

Girtuoklių jų tarpe nebuvo. Nebe to, kad šventadieniais, suėję su pažįstamais, nebeišgertų vieno kito butelio alaus, ar nebeišmestų vieną kitą „snapso“ stikliuką, bet juk tai ne girtuokliavimas?...

Po tokių pasivaišinimų grįždavo namo linksmi, bet ne pasigėrę. Namie triukšmo nekeldavo, su žmonomis nesibardavo, o jei tokiais atvejais ir atsitikdavo kivirčių, tai jau čia ne vyrai buvo kalti – reikia čia tiesą pasakyti: dažniau tekdavo vyrams nuo žmonų, negu žmonoms nuo vyrų nukentėti...

Ramūs buvo žmonės Ramūnų vyrai, rimti ir lėti, nemėgo nei barnių, nei triukšmo. Net gyventi nemėgo skubėti...

Pašalinių uždarbių neieškodavo, nesirūpindavo jais. Neskubėdavo pasinaudoti proga net tada, kai tie uždarbiai patys atsirasdavo žiemos metu, kada buvo kertami ir vežami į Nemuną valdžios miškai.

– Apseidavo be šių uždarbių mūsų tėvai, apseisime ir mes, – atsisakinėjo vienas, rangovo raginamas važiuoti miškan.

– Tik arklį nukamuosi ir patsai nusivarysi – tai ir visa tau bus nauda iš šitų uždarbių, – raminosi antras.

– E, pinigas, brol, slidus dalykas, kai jis ne iš žemės paimtas, – galvojo dar kitas ir ramiai kol kas sėdėjo namie, pasižvelgdamas į kaimyno kiemą, ar tasai tik nerengia jau rogių...

Bet susiranda vienas kitas, kuris reikalo prispirtas neiškenčia ir, pasiėmęs kirvį, užudaržėmis, kad kaimynai nematytų, nudūlina miškan rankų pamiklinti, kad vėliau vieną kitą rublį pajustų kišeniuj.

Tik kaimyno neapgausi! Pamato jisai, pakaso pakaušį ir, žiūrėk, nuėjo rogių ruošti...

– Tai ką, kūmai? Miškan rengiesi, uždarbiauti? – klausia gretimas kaimynas, matydamas jį tūpčiojantį aplink roges.

– Tai jau gal reikės bobai skarelė uždirbti. Juozas, mat, jau vakar važinėjo, tai mano boba ir zurza, – aiškinasi kūmui.

Kūmas savo ruožtu pakaso pakaušį, pastovi vidury kiemo, pasidairo, pagalvoja, dar kartą pakaso pakaušį ir – traukia jau roges iš šalinės.

– Tai ką, Kazy? Miškan jau rengiesi? – susidomi kūmo kaimynas.

– Rengiuosi, brol. Štai kūmas Macius jau nuvažiavo. Negi man rubliai mažiau reikalingi?..

Taip vienas į kitą nusižiūrėdami, vienas antram uždarbio pavydėdami, nugūža visu sodžiumi miškan žydui medžių kirsti, vežti...

Tinginiais Ramūnų vyrus pavadinti negalima, ir iš tikrųjų jie nebuvo tinginiai. Visi jie uoliai žiūrėjo, kad laukas būtų savo metu, kaip reikia, išartas, apakėtas, užsėtas, kad šienas ir javas tinkamu laiku butų nuimtas, savo metu iš lauko kluonan suvežtas.

Visa kita tai juk vieni niekai. Ir ko čia žmogus tuo pinigu perdaug besirūpinsi, jei žinai, kad be duonos nebūsi, alkanas nesėdėsi, pirkioje nešalsi – valdžios miškas juk pašonėj – sunku čia rudenį prisivežti ir kurui, ir skaloms, ir net atsargai pagaminti, kad žiemą galima būtų vieną kitą vežimėlį ir miestelin nuvežti, kai prireikia namie druskos, žibalo ar kito kurio daikto.

Į valdžios mišką žiūrėdavo Ramūnai, kaip į nuosavą. Vogti iš jo nelaikė nusikaltimu. Ir, tiesą pasakius, nevogė – kuris gi čia vogimas, jei rudenimis kirto ir namo vežė atvirai, dieną, nuo nieko nesislėpdami. Žinojo, kad draudžiama, na, todel kiekvienas ir laikė savo priederme pakišti „liesnykui“ vieną kitą auksiną, kad nekibtų be reikalo. „Liesnykas“ nekibdavo, tik žiūrėdavo, kad medžiai būtų kertami „iš šaknų“, ir kad nukirtimo pėdsakai būtų panaikinti, paslėpti...

Bet ir šiuo reikalu nereikėjo jam perdaug rūpintis – įgudę buvo tuo atveju Ramūnų žmonės, paslepia taip, jog jokis šuo nesuras, kurioj vietoj medis stovėjo, ir jau nebėra jo. Jei pasitaikydavo kurį storesnį nugriauti medį, ir miške atsirasdavo aikštelė, tuštuma, ne tik kad užtaisydavo vietą samanų kupetomis, bet dar pasodindavo ten, nukirsto medžio vietoje, mažą eglaitę, kuri, žiūrėk, kitais metais prigija ir auga, lyg ten būtų pati išdygusi...

Naujai paskirti kunigėliai nekartą iš pradžių mėgindavo juos barti ir per išpažintį, ir kalėdodami, aiškinti, kad vagystė yra vistiek vagystė, neatsižvelgiant į tai, iš kur, kas ir kokiais sumetimais yra vagiama.

– Šiandien iš valdžios miško vagiat, o ryt vogsite ir iš privataus. Sunki juk tik pradžia...

Bet Ramūnų vyrai šiuo atveju ir kunigėlio žodžiais nenorėdavo tikėti, kad čia esama nusikaltimo, „grieko“.

– Miškas valdžios, ir mes valdžios, kunigėli! Negi žalias bulbes griaušime, negi pirkias šiaudais kūrensime? – atsikirsdavo kunigėliui.

Ramūnai savo miško neturėjo...

– Štai Mižūnų dvaro miškas su mūsų laukais sueina, o pasiklausk, kunigėli, poną, ar esame kada kad ir vieną šakutę iš jo miško paėmę...

Gal todel taip atsikirsdavo jauniesiems kunigėliams, kaip ir paneigdami šiuo klausimu jų autoritetą, kad Žemaitukas žmonių už tai nebardavo, vagysčių neprikaišiodavo ir net ramindavo savo uolius padėjėjus.

– To stary zwyczaj, od niepamiętnych czasow, cóž z nimi zrobisz! Lasu swego nie mają. Može to dawny ich przywilej, przez rząd moskiewski obecnie nie uznawany...

Kai miesteliui degant sudegė kunigo kluonas ir tvartai, Ramūnų vyrai pasiskubino nuraminti Žemaituką.

– Nesirūpink, dvasiškas tėveli! Atstatysim dar geresnius.

Ir tikrai atstatė. Žemaitukui nekainojo nei vieno skatikėlio. Privežė Ramūnai sienojų, kad nors kleboniją naują statyk, ne tvartus su kluonu, – lotų, lentoms pjauti storulių drevių ir – savaime suprantama, kad nepirko už pinigus, bet iš valdžios miško prisikirto. Žemaitukas tą gerai žinojo, bet jų nebarė, priėmė su padėka, ką tik vežė...

Tvartai ir kluonas, kaip bematant, buvo pastatyti nauji...

Kai buvo rimtas reikalas, Ramūnų vyrai mokėjo nesnausti.

III

Visai kito plauko žmogus buvo Juozas Misiulis. Jis atsirado Ramūnuose iš Užgirių sodžiaus, iš pačios „Grumtų“ gilumos.

Kai mirė Jono Kindžio, rimto ūkininko, pusvalakininkio, vienaturis sūnus Vincas, teko jam susirūpinti dabar surasti savo irgi vienaturei dukterei, Rožei, vos šešiolikos metų pasiekusiai, tinkamą vyrą užkurį. Kindys buvo jau senyvas žmogus, nebe jaunas, o ūkis nemažas, pačiam vienam apsidirbti su visais darbais buvo sunku, o svetimų rankų ūkin įsileisti nenorėjo, nepratęs buvo...

Pasipiršo Juozas Misiulis, patiko tėvams ir tapo Jono Kindžio užkuriu, Ramūnų sodžiaus pilnateisiu gyventoju – senis Kindys aprašė užkuriui visą savo ūkį ir pats nutarė „ilsėtis“.

– Aš jau atidirbau, kas man buvo skirta, dabar ilsėsiuos. Tevalgydina dabar mus senus žentas su dukterim, – kalbėdavo savo senei.

Be darbo, suprantama, negyveno – nuolat triūsė aplink namus, čia tvoras sutaisydamas, čia vežimus, arklus, akėčias sutvarkydamas... Bet lauko darban neidavo. Kai namie darbo nesusirasdavo, mėgdavo net darbymetėj sodely, medžių unksnėje, pasnausti.

Kai užkuris įsiveisė bičių, senis Kindys jas prižiūrėdavo vasaros metu, kad spiečiai nepabėgtų. Bet suimti spiečių, suleisti avilin, kopti bites niekuomet nesiimdavo, nemėgdavo: ir nemokėjo, ir bijojo, kad nesukandžiotų.

Juozas Misiulis buvo tikras nepasėda, nenuorama. Be darbo nei vienos minutėlės išbūti negalėjo. Vos tik atėjęs, nepasitenkino savo uošvio pusvalakiu, bet imdavo, kur tik pasitaikydavo, lauką „iš pusės“, net gretimuose sodžiuose.

Prisigrobstydamas daug žemės negalėjo apseiti be samdininkų – imdavo berną, pusbernį, mergą...

Nelengva buvo samdininkui, ypač vyriškiui, pas Misiulį gyventi. Patsai šeimininkas valandėlės be darbo nepasėdės ir darbininkui neduoda atsilsėti...

Ypač nusikamuoja pas jį žmonės vasaros metu, darbymetėje. Misiulis vienų samdininkų niekur nesiųsdavo, visur eidavo ir pats su jais, ar tai pievos šienauti, ar tai rugių piauti, – nekirsdavo dar tada rugių dalgėmis niekas, bet pjautuvais pjaudavo.

– Vienus samdininkus išleisti laukan – tai jau jokis darbas! Daugiau žiovaus stoviniaudami, negu dirbs...

Su juo nei žiovauti, nei stoviniuoti niekam netekdavo. Atsikvėpti, kvapą atgauti, prakaitą nusišluostyti – ir tai nebuvo kada.

Negi atsitiksi su pradalgiu pievoje ar su baru pabarėje. Tempėsi vyrai, tempėsi ir moterys iš paskutiniųjų, bet argi su tokiu velniu susidėsi – lyg jam ir nuovargio nebuvo, lyg jam ir rankų nemielindavo...

Be kita ko, darbo metu būdavo labai piktas. Del mažiausios priežasties suliepsnodavo, kaip ugnis, ir imdavo plūsti paskutiniais žodžiais, ypač kai jam samdininko darbas nepatikdavo, ar atrodydavo, kad jis perlėtai dirbdavo. Neduok, Dieve, atsikirsti jam, ypač vyriškiui – kaip bematai, gausi dalgiakočiu, ar grėbliakočiu per nugarą!...

– Ar tave, žmogeli, motina karštam vandeny buvo pagimdžiusi, ar kas? – stebėdavosi žmonės jo darbštumu. – Be laiko patsai nusivarysi ir kitus patrukdysi...

Nekreipė į tokias kalbas Misiulis dėmesio ir stengėsi visus darbus atlikti anksčiau už kitus. Pirmas išardavo ir sėjai atkartodavo pūdymus, pirmas nušienaudavo pievas, nupjaudavo rugius, pirmas ir kluonan viską suimdavo. Pirmas ir užsėdavo ar tai žiemkenčius, ar tai vasaroją...

Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todel laikydavo daug ir gyvulio – ketvertą arklių, dešimti karvių, kiaulių, avių... Būdavo daug mėšlo, ir laukai jo būdavo geriau įmėžti, negu kaimynų, ir javai jam geriau derėjo. Jo „šniūrai“ ir „šniūreliai“ visur, tiek rugių, tiek vasarojaus, lyg užrėžti būdavo...

Kai pasiūgėjo vaikai, augino dar žąsis – tenesėdi ir vaikai be darbo, teuždirba sau duonos, žąsis beganydami.

Net šventadieniais nevisados galėdavo darbininkas pas jį atsilsėti.

Gražus, giedras šeštadienio vakaras. Dienos darbai visi jau baigti. Rodos, lieka tik džiaugtis, ilsėtis po visos savaitės sunkaus vasaros darbo. Norisi po vakarienės greičiau nudribti kur po medžiu ar ant sauso šieno glėbio, užmigti be sapnų...

– Šiandien vakarą pavėžiauti būtų gerai, – balsiai galvoja Misiulis, atsikeldamas nuo stalo ir žegnodamasis. – O ką, gal būtų gerai, žmonele, – kreipiasi į žmoną: – kad rytdienai vėžių prigaudytum? Kaip manai?..

– Ima juos dievai, tuos vėžius! – mėgina žmona užtarti šeimą. – Matai, visi pavargę, rankų nepakelia, kaip girti nuo darbo.

– O vis gi vertėtų... Ryt šventa diena – atsilsėsime... Na, – kreipiasi jau į visą šeimą:

– tai gal rengsimės...

Ir, žiūrėk, keliauja jau Masiulis su visa šeima į ežerą su skalomis, net vaikų nepaliko namie. Gaudo vėžius visi iki pusiaunakčio.

Didesnius atrenka Masiulis ir anksti anksti sekmadienio rytą, vos papusryčiavęs paskubomis, tempia jau per laukus juos miestelin...

Darbymėtės metu pats niekuomet nevažiuodavo ir žmonai su vaikais bažnyčion nuvažiuoti arklių neduodavo.

– Žiemą pasivažinėsime, o dabar tepasilsi arkliai...

Niekas dar nesugrįžo iš miestelio, o Misiulis jau namie, jau apėjo visus laukus, apžiūrėjo, kur pirmiau reikia išarti, kur pirmiau šienauti, pjauti, ir jau apgalvojo, kuriam darbui ir kiek darbininko teks rytoju pasiųsti...

Pavakarėj, sugrįžęs namo, susiranda berną samdininką, giliai šiauduosna įsiknisusį, įmigusį po visos savaitės nuovargio.

– Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų...

Bernas atsikelia, trina mieguistas akis abiem kumščiais.