– Vakaras šiandien gražus, tylus. Mačiau, žuvys taip ir šokinėja iš vandens. Nuimk nuo tvoros bradinėlį, pažuvauti eisime...

Keliasi bernas, miegu dar apkvaišęs, skuba bradinį vynioti. Neatsisakysi gi, kad šeimininkas kviečia! Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Misiulis suspirgės, kaip lašiniai keptuve, ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi, nei kur dėtis paskui.

Ir braido iki gilaus vakaro po vandenį. Pareina tik vėlai abu šlapi, nuvargę, purvini... O rytoj juk anksti anksti reikės keltis, vėl darban eiti...

Į rudenį, kai pradeda šiluose dygti krembliai, dažnai dar vos tik išaušus sukelia sekmadienį Misiulis visą šeimą ir vedasi miškan „baravykauti...“ Kiek jau ten suranda snuduriuojantieji samdininkai „baravykų“, tai jau kitas klausimas, bet pats Misiulis trankosi po mišką, nevalgęs, visą dieną – grįžta namo tik po gero pietų meto.

– Ar daug parnešėt baravykų? – pirmas jo klausimas ir, sužinojęs, kiek tiems pasisekė surasti, užsipuola: – Ak, jūs, tinginio pančiai! Snaudėte miške, bet ne baravykų ieškojot!... Eik, kinkyk man arklį, – liepia bernui: – važuosim parvežti, ką aš esu surinkęs.

Pakinko, nuvažiuoja dviese ir, tikrai, suranda saugioje vietoje, eglaičių tankumyne, prikrautas baravykų ir kitokių kremblių krūvas, dienos Misiulio lobį.

– Tai velnias! – stebėjosi kaimynai. – Vežimais iš miško grybus veža.

– Su tavo laime, žmoguli, tau ir grybauti gerai, – ne tiek juokdamiesi, kiek pavydėdami, kalbėjo kaimynai.

Gražesnius, mažesnius baravykus džiovino namie ant pečiaus, suvarstytus ant iešmų, ir parduodavo. Sau pasilikdavo tik prastesnį kremblį...

Praslenka kremblių metas, tempia Misiulis savo „draugę“ miškan, laukuosna šventadieniais čia laukiniukų obuolių, čia kriaušių krėsti, čia riešutauti...

Neduoda atsilsėti, ir gana.