Miško naktiniais uždarbiais Misiulis sąžiningai dalydavosi su samdininku.

– Čia mano dalis, čia arklio, o čia – trečioji – tai jau tavo uždarbis, – kartodavo Misiulis po kiekvieno žygio dalydamasis pinigais.

Kaimynai nemėgo Misiulio, „seilium“ už akių pravardžiavo jį, o kiti tiesiog nekentė, bet susiremti su juo vengė visi.

– Susirišk tik su tokiu velniu, bėdų paskui nenusikratysi...

Kad ir kokio būdo būdamas, Misiulis su uošviu sugyvendavo geriausiai, jokių kivirčių tarp jų neatsitikdavo niekados. Net griežtesnio žodžio kitiems jo akivaizdoje vengė pasakyti.

Senas Kindys buvo patenkintas, kad ūkis žento ne tik neapleidžiamas, bet nuolat gerinamas, kad svirnas, kluonas, daržinės visuomet grūste užgrūstos, tvartuose tiek gyvulių, kiek jam niekados nei sapnuoti nesisapnavo, kad galima jų tiek turėti.

Didžiavosi senis užkurio darbštumu, apsukrumu.

– Tai darbininkas! Ugnis, ne žmogus, – gyrėsi kaimynams. – Už tokio vyro pečių neteks mano dukteriai badauti.

Žentas iš senio nieko nereikalavo, ar dirba, ar guli – visai nesidomėjo. Bet tik po rankų nesipainiotų ir savo nosies į ūkio reikalus nekištų. Triūsia aplink kiemą – gerai, snaudžia paunksnėj – dar geriau...

Senis niekur nesikišo su savo patarimais. Jei kada kuo ir buvo nepatenkintas, tai vien tik prieš dukterį pazurza, bet ir tai retai atsitikdavo...