Miško naktiniais uždarbiais Misiulis sąžiningai dalydavosi su samdininku.

– Čia mano dalis, čia arklio, o čia – trečioji – tai jau tavo uždarbis, – kartodavo Misiulis po kiekvieno žygio dalydamasis pinigais.

Kaimynai nemėgo Misiulio, „seilium“ už akių pravardžiavo jį, o kiti tiesiog nekentė, bet susiremti su juo vengė visi.

– Susirišk tik su tokiu velniu, bėdų paskui nenusikratysi...

Kad ir kokio būdo būdamas, Misiulis su uošviu sugyvendavo geriausiai, jokių kivirčių tarp jų neatsitikdavo niekados. Net griežtesnio žodžio kitiems jo akivaizdoje vengė pasakyti.

Senas Kindys buvo patenkintas, kad ūkis žento ne tik neapleidžiamas, bet nuolat gerinamas, kad svirnas, kluonas, daržinės visuomet grūste užgrūstos, tvartuose tiek gyvulių, kiek jam niekados nei sapnuoti nesisapnavo, kad galima jų tiek turėti.

Didžiavosi senis užkurio darbštumu, apsukrumu.

– Tai darbininkas! Ugnis, ne žmogus, – gyrėsi kaimynams. – Už tokio vyro pečių neteks mano dukteriai badauti.

Žentas iš senio nieko nereikalavo, ar dirba, ar guli – visai nesidomėjo. Bet tik po rankų nesipainiotų ir savo nosies į ūkio reikalus nekištų. Triūsia aplink kiemą – gerai, snaudžia paunksnėj – dar geriau...

Senis niekur nesikišo su savo patarimais. Jei kada kuo ir buvo nepatenkintas, tai vien tik prieš dukterį pazurza, bet ir tai retai atsitikdavo...

Tikra duktė – ne marti, neapvalgys tėvų. Atbulai: tai čia, tai kitur pakiša senam tėvui gardesnį kąsnelį. Ir žentas, parvažiuodamas iš miestelio ir parveždamas vaikams lauktuvių – riestainių, niekados neužmiršdavo ir uošvio: parveždavo jam vieną kitą svarą baltos duonos – „pyrago“. Kai senis ėmė skųstis, kad viduriai blogai virškina, dažnai parveždavo jam vaistų – tai trejų devynerių buteliuką, tai geltonosios, saldžiai atmieštos, tai nors paprastos baltosios pusbutelį. Padovanojo seniui net savo bernautinę „skrynią“, kad galėtų savo „vaistus“ ir kitokius gardumynus visados laikyti po raktu.

Į uošvę, tylią, ramią senutę, nekreipė jokio dėmesio Misiulis, lyg jos ir nematė. Rūpintis ja – tesirūpina duktė...

Kai seniai numirė, vieną ir kitą palaidojo iškilmingai, su kunigais, su ekzekvijomis...

– Kitas tikras sūnus nepasirūpins, Dievuliau, taip gražiai palaidoti savo tėvų, kaip, va, svetimas, užkuris, – dūsavo senutės, gerėdamosios Kindžių laidotuvėmis.

Misiulis nerūkė ir negėrė. Jei bent kaimynų kviečiamas išgeria vieną kitą stiklinę alaus. Degtinės išgerti niekas jo prikalbinti neįsistengė.

– Kvapo nepakenčių! Gersiu aš čia šitą bjaurybę!.. – gynėsi įkalbinėjamas.

Praturtėjo, pralobo Misiulis, bet iš paviršiaus niekuo nepasikeitė. Nei kaustytų bričkų, nei dažytų važių neįsigijo, namų nei langinėmis, nei raižytais prieangiais nepadabino. Gyveno senose pirkiose, nors erdviose, bet su mažais keturių stiklų langeliais, kurias surado, atsikraustęs užkuriuosna.

Puoštis nemėgo. Vos ne tuos pačius drabužius vilkėjo ir namie ir bažnyčioje šventadieniais bei miestely. Jei bent žmona priverčia vasarą švarius marškinius apsivilkti.

– Užnešioji marškinius, jog paskui net atvelėti nieku būdu negalima, – kibo neatstodama su švariais drabužiais žmona.

Misiulis pyko, keikdavosi, bet vis delto apsivilkdavo.

Vasarą, kaitriomis dienomis, dėvėdavo paprastas pakulines baltas kelnes, drobinius su „atkočinėm“ rankovėm marškinius, išleistus viršun kelnių ir pajuostus siaura, dukterų rankomis išausta juosta.

Kai būdavo šalčiau, apsivilkdavo dar savo moterų rankomis dažytu ir suaustu „šaračkinuku“ ir tokiomis pat kelnėmis, plačiuosna batų auluosna įleistomis.

Žiemą nešiodavo storo milo kelnes ir juodus nudevėtus, nutrintus kailinius.

– Ne ūkininkas, bet kampininkas atrodai, – pašiepdavo kaikada kaimynas.

– E, – numodavo ranka Misiulis: – kam aš reikalingas, tam būsiu geras ir tokis, kokis esu.

Kad pinigų turėjo, nesislėpė, bet savo turtais ir nesigyrė. Mielai skolino kiekvienam, kas į jį kreipėsi. Vieną kitą rublį skolino, net vieną kitą dešimtį, pasitikėdamas vien pažadu, kad skolintojas „greitu laiku atiduosiąs“.

Kai skolininkas užsimindavo palūkanas, Misiulis tik ranka numodavo.

– E, ką jau čia apie tokius niekus kalbi. Kai apsidirbsi, pasiųsi savo mergaitę vienai kitai dienai padėti rugių nupjauti – ot, tau ir palūkanos tavo!..

Bet jei žmogus prašė paskolinti didesnę sumą, būtinai reikalavo netermininių vekselių, pareikalavimui.

– Atiduosi, kada turėsi, bet palūkanų tai jau duosi man vieną šniūrelį lauko sėti, – būtinai tokiais atvejais reikalavo Misiulis.

Gavęs šniūrelį, nereikalaudavo daugiau nieko. Apie skolą dažniausiai net neužsimindavo – tenkinosi, kad turi lauko naują šniūrelį, iki skola bus grąžinta.

O jei negrąžins, bus dar geriau: šniūrelis pasiliks jam, vis tiek kaip nuosavas.

Tokių „šniūrelių“ turėjo dabar prisigrobstęs daug. Nereikėjo jau ieškoti lauko „iš pusės“, užtekdavo „šniūrelių“ ir savo sodžiuje ir gretimuose kaimuose.

Su laiku paseno, bet nedaug pasikeitė Misiulis, tik jo energija gal šiek tiek kita nukrypo linkme.