Turėjo du suaugusiu sūnu ir trečią dar vaikėzą, žąsims ganyti piemenuką. Turėjo dvi dukteris, suaugusias jau mergiotes, kurios ne nūnai, tai ryt galėjo ištekėti, kad tik noro būtų...

Samdininkas dabar nebuvo reikalingas, apseidavo su savo šeimyna be svetimų rankų; prižiūrėti sūnų ir dukterų, kad netinginiautų, nestoviniuotų, nebuvo reikalo. Todel dažniausiai jau ir nėjo lauko darban.

Tik naktinių valdžios miškuose uždarbių vis dar neužmiršdavo. Nukamuodavo, nuvargindavo sūnus su tais uždarbiais, jog net motina nusiskųsdavo savo kaimynėms.

– Pats patruks ir vaikus patrukins! Kad nors tas pinigas jau tiek būtų mums reikalingas!...

Sūnumis Misiulis per daug nesirūpino. Patys turėjo sau įsitaisyti drabužius, jei norėjo gražiau apsirengti. Kaip anksčiau samdininkui, taip dabar sūnums atiduodavo jų uždarbių dalį, dargi iš ūkio, pardavęs javus, pakišdavo jiems algą. Kaip sūnūs savo uždarbius sunaudodavo, visai nesirūpino, nesidomėjo, kur pinigus išleidžia. Bet tik negirtuokliautų, namo girti nepareitų ir nerūkytų!

Sūnūs mėgo puošniai apsirengti, „nešėsi“ prieš kitus, nosį rietė – temato žmonės, kad jie ne taip sau, prasti bernai, bet Misiuliai, Juozo Misiulio sūnūs. Kai pritrūkdavo skatiko, nesidrovėjo, tėvui dažnai nesant namie, parduoti slaptai vieną kitą javo pūrelį.

Mergaitėms gražiau papuošti Misiulis pinigų nesigailėjo, duodavo žmonai, kiek reikalavo.

– Ūkis sūnums teks. Jei mokės gyventi gerai gyvens. O mergaitės ką? Jos mano namuose tik viešnios, – kartodavo žmonai.

Metų jau dvylika, kai Misiulis nuolat buvo renkamas „storasta“ – seniūnu. Ne todel, kad žmonės jį mėgo, bet kad buvo patogus, reikalingas ir, svarbiausia, kad jis pats to norėjo.

Patogus, kad negėrė, taigi reikalą pas jį turint netekdavo „kaštuotis“, „fundyti“.