– Vakaras šiandien gražus, tylus. Mačiau, žuvys taip ir šokinėja iš vandens. Nuimk nuo tvoros bradinėlį, pažuvauti eisime...

Keliasi bernas, miegu dar apkvaišęs, skuba bradinį vynioti. Neatsisakysi gi, kad šeimininkas kviečia! Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Misiulis suspirgės, kaip lašiniai keptuve, ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi, nei kur dėtis paskui.

Ir braido iki gilaus vakaro po vandenį. Pareina tik vėlai abu šlapi, nuvargę, purvini... O rytoj juk anksti anksti reikės keltis, vėl darban eiti...

Į rudenį, kai pradeda šiluose dygti krembliai, dažnai dar vos tik išaušus sukelia sekmadienį Misiulis visą šeimą ir vedasi miškan „baravykauti...“ Kiek jau ten suranda snuduriuojantieji samdininkai „baravykų“, tai jau kitas klausimas, bet pats Misiulis trankosi po mišką, nevalgęs, visą dieną – grįžta namo tik po gero pietų meto.

– Ar daug parnešėt baravykų? – pirmas jo klausimas ir, sužinojęs, kiek tiems pasisekė surasti, užsipuola: – Ak, jūs, tinginio pančiai! Snaudėte miške, bet ne baravykų ieškojot!... Eik, kinkyk man arklį, – liepia bernui: – važuosim parvežti, ką aš esu surinkęs.

Pakinko, nuvažiuoja dviese ir, tikrai, suranda saugioje vietoje, eglaičių tankumyne, prikrautas baravykų ir kitokių kremblių krūvas, dienos Misiulio lobį.

– Tai velnias! – stebėjosi kaimynai. – Vežimais iš miško grybus veža.

– Su tavo laime, žmoguli, tau ir grybauti gerai, – ne tiek juokdamiesi, kiek pavydėdami, kalbėjo kaimynai.

Gražesnius, mažesnius baravykus džiovino namie ant pečiaus, suvarstytus ant iešmų, ir parduodavo. Sau pasilikdavo tik prastesnį kremblį...

Praslenka kremblių metas, tempia Misiulis savo „draugę“ miškan, laukuosna šventadieniais čia laukiniukų obuolių, čia kriaušių krėsti, čia riešutauti...

Neduoda atsilsėti, ir gana.

Ateina gilus ruduo, su lietumis, su darganomis, su tirštomis miglomis, vėliau – žiemos pirmos savaitės užpusto kelius, užneša takus atsidūsta tada nuo darbų sodietis. Bet tik ne Misiulis, ne Misiulio samdininkas bernas. Dar vasaros pabaigoje susitarė Misiulis, pasisamdė žydams pristatyti tiek ir tiek sienojų, suvežti tiek ir tiek lotų „kapų“, skersinių...

Ar drėgna, ar šaltis – vistiek Misiulis visą dieną miške su bernu. Kerta, skuta, tašo... Naktimis šunkeliais veža, kur susitaręs. Nusivaro pats, nuvargina berną, nukamuoja arklį, prikraudamas vežimus virš jo jėgų. Nepaveža arklys, patys stumia, o čia dar Misiulis keikiasi paskutiniais žodžiais, ir niekaip jam neįtiksi...

Jis vienas daugiau išnaikina valdžios miško, negu visi Ramūnų vyrai, kartu paimti... Ir kokio dar miško: ne sausmedžių, ne padžiūvusių, bet žaliokų, ištekinių pušių...

Nerimauja eiguliai – „liesnykai“, mėgina ji gaudyti „obješčikai“ – žvalgai, nekartą užklumpa pakelėje vežant nakčia, bet visuomet išsisukdavo Misiulis iš bėdos: čia pinigais atsiperka, čia kuolu pagrasina pastojusiam kelią...

Ir eiguliai ir žvalgai gerai žinojo, kad maži juokai su Misiuliu, kai jis griebiasi kuolo. Geriau nusileisti ir vieną kitą auksiną kišeniun įsidėti, negu gauti kuolu per galvą...

Nors ir sunku, labai sunku buvo pas Misiulį tarnauti ir del nesiliaujamų darbų ir del jo būdo, nepabėgdavo nuo jo nei vienas samdininkas, mielai pasilikdavo ir kitiems metams, jei tik bernas patikdavo ir buvo šeimininko „kalbinamas“ pasilikti.

Kur čia nepasiliksi, jei nakties darbais užvarai grynų pinigų keturias penkias algas per metus.

– Tai gryna Amerika pas jį tarnauti! Sunku, tiesa, bet sako, kad ir tikroj Amerikoj nelengva skatikas uždirbti, – aiškinosi samdininkas, kai žmonės stebėdavosi, kaip jis gali pas Misiulį pakęsti.

Miško naktiniais uždarbiais Misiulis sąžiningai dalydavosi su samdininku.

– Čia mano dalis, čia arklio, o čia – trečioji – tai jau tavo uždarbis, – kartodavo Misiulis po kiekvieno žygio dalydamasis pinigais.

Kaimynai nemėgo Misiulio, „seilium“ už akių pravardžiavo jį, o kiti tiesiog nekentė, bet susiremti su juo vengė visi.

– Susirišk tik su tokiu velniu, bėdų paskui nenusikratysi...

Kad ir kokio būdo būdamas, Misiulis su uošviu sugyvendavo geriausiai, jokių kivirčių tarp jų neatsitikdavo niekados. Net griežtesnio žodžio kitiems jo akivaizdoje vengė pasakyti.

Senas Kindys buvo patenkintas, kad ūkis žento ne tik neapleidžiamas, bet nuolat gerinamas, kad svirnas, kluonas, daržinės visuomet grūste užgrūstos, tvartuose tiek gyvulių, kiek jam niekados nei sapnuoti nesisapnavo, kad galima jų tiek turėti.

Didžiavosi senis užkurio darbštumu, apsukrumu.

– Tai darbininkas! Ugnis, ne žmogus, – gyrėsi kaimynams. – Už tokio vyro pečių neteks mano dukteriai badauti.

Žentas iš senio nieko nereikalavo, ar dirba, ar guli – visai nesidomėjo. Bet tik po rankų nesipainiotų ir savo nosies į ūkio reikalus nekištų. Triūsia aplink kiemą – gerai, snaudžia paunksnėj – dar geriau...

Senis niekur nesikišo su savo patarimais. Jei kada kuo ir buvo nepatenkintas, tai vien tik prieš dukterį pazurza, bet ir tai retai atsitikdavo...

Tikra duktė – ne marti, neapvalgys tėvų. Atbulai: tai čia, tai kitur pakiša senam tėvui gardesnį kąsnelį. Ir žentas, parvažiuodamas iš miestelio ir parveždamas vaikams lauktuvių – riestainių, niekados neužmiršdavo ir uošvio: parveždavo jam vieną kitą svarą baltos duonos – „pyrago“. Kai senis ėmė skųstis, kad viduriai blogai virškina, dažnai parveždavo jam vaistų – tai trejų devynerių buteliuką, tai geltonosios, saldžiai atmieštos, tai nors paprastos baltosios pusbutelį. Padovanojo seniui net savo bernautinę „skrynią“, kad galėtų savo „vaistus“ ir kitokius gardumynus visados laikyti po raktu.

Į uošvę, tylią, ramią senutę, nekreipė jokio dėmesio Misiulis, lyg jos ir nematė. Rūpintis ja – tesirūpina duktė...

Kai seniai numirė, vieną ir kitą palaidojo iškilmingai, su kunigais, su ekzekvijomis...

– Kitas tikras sūnus nepasirūpins, Dievuliau, taip gražiai palaidoti savo tėvų, kaip, va, svetimas, užkuris, – dūsavo senutės, gerėdamosios Kindžių laidotuvėmis.

Misiulis nerūkė ir negėrė. Jei bent kaimynų kviečiamas išgeria vieną kitą stiklinę alaus. Degtinės išgerti niekas jo prikalbinti neįsistengė.

– Kvapo nepakenčių! Gersiu aš čia šitą bjaurybę!.. – gynėsi įkalbinėjamas.

Praturtėjo, pralobo Misiulis, bet iš paviršiaus niekuo nepasikeitė. Nei kaustytų bričkų, nei dažytų važių neįsigijo, namų nei langinėmis, nei raižytais prieangiais nepadabino. Gyveno senose pirkiose, nors erdviose, bet su mažais keturių stiklų langeliais, kurias surado, atsikraustęs užkuriuosna.

Puoštis nemėgo. Vos ne tuos pačius drabužius vilkėjo ir namie ir bažnyčioje šventadieniais bei miestely. Jei bent žmona priverčia vasarą švarius marškinius apsivilkti.

– Užnešioji marškinius, jog paskui net atvelėti nieku būdu negalima, – kibo neatstodama su švariais drabužiais žmona.

Misiulis pyko, keikdavosi, bet vis delto apsivilkdavo.

Vasarą, kaitriomis dienomis, dėvėdavo paprastas pakulines baltas kelnes, drobinius su „atkočinėm“ rankovėm marškinius, išleistus viršun kelnių ir pajuostus siaura, dukterų rankomis išausta juosta.

Kai būdavo šalčiau, apsivilkdavo dar savo moterų rankomis dažytu ir suaustu „šaračkinuku“ ir tokiomis pat kelnėmis, plačiuosna batų auluosna įleistomis.

Žiemą nešiodavo storo milo kelnes ir juodus nudevėtus, nutrintus kailinius.

– Ne ūkininkas, bet kampininkas atrodai, – pašiepdavo kaikada kaimynas.

– E, – numodavo ranka Misiulis: – kam aš reikalingas, tam būsiu geras ir tokis, kokis esu.

Kad pinigų turėjo, nesislėpė, bet savo turtais ir nesigyrė. Mielai skolino kiekvienam, kas į jį kreipėsi. Vieną kitą rublį skolino, net vieną kitą dešimtį, pasitikėdamas vien pažadu, kad skolintojas „greitu laiku atiduosiąs“.

Kai skolininkas užsimindavo palūkanas, Misiulis tik ranka numodavo.

– E, ką jau čia apie tokius niekus kalbi. Kai apsidirbsi, pasiųsi savo mergaitę vienai kitai dienai padėti rugių nupjauti – ot, tau ir palūkanos tavo!..

Bet jei žmogus prašė paskolinti didesnę sumą, būtinai reikalavo netermininių vekselių, pareikalavimui.

– Atiduosi, kada turėsi, bet palūkanų tai jau duosi man vieną šniūrelį lauko sėti, – būtinai tokiais atvejais reikalavo Misiulis.

Gavęs šniūrelį, nereikalaudavo daugiau nieko. Apie skolą dažniausiai net neužsimindavo – tenkinosi, kad turi lauko naują šniūrelį, iki skola bus grąžinta.

O jei negrąžins, bus dar geriau: šniūrelis pasiliks jam, vis tiek kaip nuosavas.

Tokių „šniūrelių“ turėjo dabar prisigrobstęs daug. Nereikėjo jau ieškoti lauko „iš pusės“, užtekdavo „šniūrelių“ ir savo sodžiuje ir gretimuose kaimuose.

Su laiku paseno, bet nedaug pasikeitė Misiulis, tik jo energija gal šiek tiek kita nukrypo linkme.

Turėjo du suaugusiu sūnu ir trečią dar vaikėzą, žąsims ganyti piemenuką. Turėjo dvi dukteris, suaugusias jau mergiotes, kurios ne nūnai, tai ryt galėjo ištekėti, kad tik noro būtų...

Samdininkas dabar nebuvo reikalingas, apseidavo su savo šeimyna be svetimų rankų; prižiūrėti sūnų ir dukterų, kad netinginiautų, nestoviniuotų, nebuvo reikalo. Todel dažniausiai jau ir nėjo lauko darban.

Tik naktinių valdžios miškuose uždarbių vis dar neužmiršdavo. Nukamuodavo, nuvargindavo sūnus su tais uždarbiais, jog net motina nusiskųsdavo savo kaimynėms.

– Pats patruks ir vaikus patrukins! Kad nors tas pinigas jau tiek būtų mums reikalingas!...

Sūnumis Misiulis per daug nesirūpino. Patys turėjo sau įsitaisyti drabužius, jei norėjo gražiau apsirengti. Kaip anksčiau samdininkui, taip dabar sūnums atiduodavo jų uždarbių dalį, dargi iš ūkio, pardavęs javus, pakišdavo jiems algą. Kaip sūnūs savo uždarbius sunaudodavo, visai nesirūpino, nesidomėjo, kur pinigus išleidžia. Bet tik negirtuokliautų, namo girti nepareitų ir nerūkytų!

Sūnūs mėgo puošniai apsirengti, „nešėsi“ prieš kitus, nosį rietė – temato žmonės, kad jie ne taip sau, prasti bernai, bet Misiuliai, Juozo Misiulio sūnūs. Kai pritrūkdavo skatiko, nesidrovėjo, tėvui dažnai nesant namie, parduoti slaptai vieną kitą javo pūrelį.

Mergaitėms gražiau papuošti Misiulis pinigų nesigailėjo, duodavo žmonai, kiek reikalavo.

– Ūkis sūnums teks. Jei mokės gyventi gerai gyvens. O mergaitės ką? Jos mano namuose tik viešnios, – kartodavo žmonai.

Metų jau dvylika, kai Misiulis nuolat buvo renkamas „storasta“ – seniūnu. Ne todel, kad žmonės jį mėgo, bet kad buvo patogus, reikalingas ir, svarbiausia, kad jis pats to norėjo.

Patogus, kad negėrė, taigi reikalą pas jį turint netekdavo „kaštuotis“, „fundyti“.

Reikalingas buvo žmonėms ir savo ryšiais, mokėjimu sugyventi su valsčiaus ponais, su policija, o taipogi savo patarimais ir patyrimu. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą“, kurį „gerai veikė“, ir todel jo patarimai niekam į blogą neišeidavo. Bylose žmonės jo nuomone ir nurodymais labiau pasitikėdavo, negu profesionalų advokatų.

Pats Misiulis su nieku nesibylinėjo, bet labai mėgo, kai kiti bylinėjosi, mielai kitų bylose dalyvavo, čia kaipo liudininkas, čia kaipo patarėjas. Be galo patikdavo jam, kai žmogus kreipdavosi į jį su prašymu patarti. Jei jau kuris pasielgė, kaip Misiulis patarė, tai jau rūpinosi jo reikalu labiau, negu rūpintųsi savu. Nesigailėjo tada nei laiko, nei išlaidų net...

Jo savimyla reikalavo, kad byla būtų laimėta.

Kai patapo seniūnu, juo toliau, juo labiau vaikai suaugdavo, juo vis mažiau Misiulis namie sėdėdavo – vis kažkur eidavo, vis kažkur važiuodavo su žmonėmis, dažniausiai ne savais reikalais. Čia pirkdavo, su žydais susidėjęs, savo vardu miškus – „dieliankas“ – iškirsti, čia ežerus iš valdžios išnuomodavo, čia paštą vežioti iš varžytynių paimdavo...

– Kaip tu nebijai su žydais dėtis? – perspėdavo jį neriraastaudama žmona. – Apgaus tave, į bėdą įvels, kad neišsikapstysime...

– Manęs neapgaus, – ramindavo jis žmoną. – Aš ne iš tų, kuriuos gali apgauti.

Kalbėjo žmonės, kad vienas iš Alytaus miško pirklys tikrai jį mėginęs apgauti. Misiulis priskaldė jam antausių, kiek tik jo karšta širdis reikalavo.

Pirklys pagrasė pasiskųsiąs.

– Tik pamėgink! – perspėjo jį Misiulis. – Nuo manęs nepasislėpsi tada net po savo Sorės suknele. Vis tiek surasiu ir galvą kuolu suskaldysiu.

– Kalėjime tada pražūsi, – grasinęs neva pirklys.

– Aš gal kalėjime ir nesėdėsiu, o tu žemėj tikrai dūlėsi, – atsikirtęs neva Misiulis. – Kuriam bus blogiau, aš nežinau – patsai spręsk...

Įsikišo kiti žydeliai ir privertė pirklį sutvarkyti savo reikalus su Misiuliu geruoju...

Ir jiems Misiulis buvo reikalingas žmogus. Jis nieko neapgaudavo, davęs žodį jo laikydavosi, bet ir apgaunamas niekam nesidavė...

Sūnūs būdavo patenkinti, kad tėvas dažnai išvažiuodavo iš namų – laisviau jautėsi, ramiau. Žmona ne vieną kartą nusiskųsdavo kaimynėms, kad ne viskas be vyro namie gerai dedasi, bet vyrui apie tai pasakyti nedrįsdavo – bijojo, kaip ugnies jo, nors per visą savo bendrą su vyru gyvenimą nei vienu pirštu nebuvo jos palietęs. Plūsti tai plūsdavo ne mažiau, negu samdininkus, negu vėliau sūnus.

Pargrįžta dabar namo – tikras pragaras pasidaro: ir čia negerai padaryta, ir čia ne savo metu darbas atliktas... Keikiasi, plūsta, nors dievus iš pirkios nešk!.. Jei katras sūnus nepasisaugo, tai ir antausį gerą gauna...

Pasiplūdo, pasikeikė ir, žiūrėk, vėl kažkur išdūmė su reikalais. Šeima vėl lengviau atidusta...

Kaipo seniūnas priprato dažnai lankytis valsčiaus raštinėje. Ar yra reikalo, ar nėra, būdamas miestely neapseis neužėjęs.

Nuolat draugavosi su valsčiaus ponais su raštininku, su uriadninku, net su žandaru; skolindavo jiems po truputį, pasikviesdavo net pas save pasisvečiuoti. Taip juos vėliau pripratino, jog kur buvę, kur nebuvę, ir užsuka pas Misiulį. Dažnai net patsai pristavas išmeta pas jį stikliuką, užkąsdamas kaimišku skilandžiu.

– Ir reikia tau turėti reikalų su šitais kacapais, – neiškęsdavo nesipiktinusi žmona. – Net gėda prieš žmones...

– E, ką tu supranti, – teisinosi. – Tai reikalingi žmonės. Ranka ranką plauja...

Ne tik kad nesigėdino, bet dargi didžiavosi savo šiomis pažintimis Misiulis.

Ramūnų vyrai nemėgo raštinės, nekente valsčiaus ponų, iš kurių vien tik nemalonumų galima buvo susilaukti. Labiau glaudėsi jie prie bažnyčios, prie klebonijos. Kur buvę, kur nebuvę, o klebonijos virtuvėn tai jau būtinai užeis, pažiopsos, pastoviniuos, kol virėja ims bartis, kad jai trukdą – ir patenkinti, lyg būtų svarbų darbą atlikę...

Kitas net išgalvodavo nebūtą reikalą, kad tik su Žemaituku pasimatytų. Žinojo, kad, patekęs kunigo kambarin, negreit ištrūks – Žemaitukas mėgo su žmogum pasikalbėti.

Tai bent turi vėliau ką pasakoti žmogus! Pusei metų užtenka girtis!..

Misiulis neidavo klebonijon, su kunigu pasikalbėti progų neieškodavo.

Bet tai visai nereiškė, kad, gink Dieve, Misiulis būtų kunigų nekentęs, ar nedievotas būtų buvęs žmogus.

Niekas nemokėdavo taip gražiai kunigo, kai jis kalėdodavo, priimti, taip skaniai pavaišinti, kaip Misiulis. Žemaitukas, būdavo, atvažiavęs Ramūnuosna kalėdoti, siųsdavo savo arklius ir kailinius tiesiog į Misiulio kiemą, pas jį paskutinį užeidavo, kad galėtų visai ramiai pasisvečiuoti, su žmonėmis pasišnekučiuoti...

Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų, už akių užbėgęs, iš jo šitą garbę paveržti!..

Šiaip jau dievotumu neišsiskirdavo nieku iš daugelio kitų žmonių – išpažintį atlikdavo, bažnyčion vaikščiodavo, važinėdavo net į tolimas parapijas atlaiduosna. Žiemą dažnai prisikeldavo visą šeimą ir giedodavo su ja ražančių arba „gadzinkas“ lenkiškai, iš lenkiškų knygų.

Meldėsi bažnyčioje pats iš lenkiškų knygų, bet vaikams pripirko visokių „Aukso Altorių“, „Šaltinių“...

Pats mokėjo vos pasirašyti rusiškai, bet vaikus išmokslino lietuviškai ir skaityti ir rašyti, samdė „daraktorių“, kuriuo už jo pečių naudojosi visas sodžius, nebijodamas, kad policija sužinojus gali prikibti...

Ramūnų vyrai mėgo vakarais susirinkti, pakortoti „kiksą“ ar „važį“. Misiulis nemėgo kortoti. Jei ir ateidavo, dažniau žiūrėdavo, kaip kiti kortoja, negu patsai kortodavo.

Savo kaimynų tarpe draugų neturėdavo, nors su nieku bloguoju negyvendavo. Vienas vienintelis Ramūnuose buvo žmogus, kuriam Misiulis rodė draugiškumą – tai žydas Jankelis...

IV

Kada ir kuriais laikais atsikraustė Ramūnuosna žydai, niekas nepamena. Matyti, labai seniai, nes ir pavardė jų buvo Ramūniškiai.

Jankelis buvo jau nebejaunas žydas, vaikų turėjo kaip pupų – Dievas jam nepašykštėjo. Vos ne kas vieni metai apdovanodavo Jankelienė savo vyrą nauju „bachuru“.

– Ot, tai veislingas žydas! – stebėjosi kaime.

– Ko tiek skubi su vaikais? – juokavo vyrai. – Kur juos dėsi, tiek prigaminęs?

– Kad žmogus jau gimė, tai ir vieta susiras jam pasauly, Dievas jau tuo pasirūpins.

– Taip, bet kol susiras sava vieta, kuo dabar maitinsi tokią šeimą? Ar tik neteks visiems badu dvėsti?...

– Na, Dievas duoda vaikų, duos ir vaikams, ko aš turiu perdaug rūpintis. Manau, tarp gerų žmonių gyvendami badu nenumirsim...

Bet gyveno Jankelis skurdžiai, vertėsi sunkiai. Žmonės dažnai juokaudavo, kad didelė Jankelio šeima paprastai viena silkės uodega visą dieną minta.

Kai tik vėliau kuris vaikas pasiūgėja, išauga – žiūrėk, jau išnyko iš sodžiaus, iš Jankelio namų, nuėjo savarankiškos duonos ieškoti.

– Lyg ne žmonės būtų, o laukiniai paukščiukai, – stebėjosi kaimo moterys. – Tol laikosi lizdo, kol sparnai suauga, o ten, žiūrėk, kiekvienas savo keliu nukriko...

Ar del to lengvėjo Jankeliui gyventi, ar sunkėjo, niekas nežinojo, nes jis niekados nesiskundė savo vargais. Gal gerai, kad mažiau buvo į „silkės uodegą“ pretendentų, bet pats Jankelis ėjo senyn, todel uždirbti skatiką buvo vis sunkiau, o iš svetur nuskridusių vaikų vargu ar galėjo laukti pašalpos.

Savo metu caro valdžios atstovai, pasiremdami kažkokiais „ukazais“, buvo mėginę iškraustyti Jankeli iš kaimo.

Nusigando, nusiminė Jankelis, gavęs įsakymą nešdintis į artimiausią miestelį ar kur kitur. Suvirko, sudejavo visa šeima, sukėlė tokį triukšmą, jog nieko dar nežinoję žmonės pamanė, ar tik ne gaisras kilo pas Jankelį ir subėgo visi teirautis...

Kelias dienas bėgiojo žydas po kaimą, prašydamas užstoti jį.

– Gelbėkite, vyručiai, užtarkite mane! Kur dabar aš krautysiuos su mažais vaikais?..

Vyrai iš pradžių krapštė pakaušius, nežinodami, nei kas jam atsakyti, nei kokiu būdu galėtų jį užtarti.

Gaila žydo, ką ir sakysi, bet negi jų, ūkininkų, valia. Jei jau pats „pristavas“ pareikalavo, kad išsikeltų, matyti, taip ir reikia.

Buvo ir tokių, kurie jau smalsiai žiūrinėjo Jankelio pastatus, galvodami, proga pasinaudojus, pigiau juos nupirkti. Kelios senmergės davatkos išsijuosusios bėgiojo ir džiaugėsi, kad pagaliau „nekrikštas“ išsinešdins iš kaimo.

Bet įsikišo seniūnas Juozas Misiulis. Ypatingo draugiškumo iki šiol Jankeliui jis nebuvo jautęs, tik užsigavo dabar policijos atstovų veiksmais. Kaip čia neužsigausi, jei pristavas ne per jį pasiuntė įsakymą žydui išsikraustyti, ne jam pavedė, bet uriadninkui, jo, seniūno, net neįspėjęs...