Ir nusivedė vyrai Lapiną pas Valainį trobon, pripylė jam stiklinę alaus; Lapinas išgėrė vienu matu, net jį pakratė. Paskum, nusišluostęs burną rankove, atsilaužė sūrio kampą, kurį jam arčiau pastūmėjo Dumblis, ir užkando; čia tuojau pripylė jam antrą, jisai išgėrė ir antrą; pripylė trečią, jisai ir trečią išgėrė. Pripylė jam degtinės stiklinėn, senis išgėrė ir degtinės; pasitraukė mėsos dubenį arčiau į save ir ėmė puntaroti net prakaituodamas.
Linksmas senis, net akys blizga, juokauja. Visi juokiasi, ne tai giria, ne tai peikia Lapiną. Jisai pasakoja, kaip apgavo vieną, kaip suerzino kitą, kaip gražiai sumelavo trečiam. Juokiasi vyrai, net juostos nuo jų pilvų nusmuko. Tik vienas Kačingis nesijuokia.
– O aš manau, vyrai, kad niekus darote, girdami jį, – kaip iš trimito storu savo balsu kalbėjo. – Kad man jisai taip sumeluotų, nepaisytau aš, kad jisai senas: nurautau viršugalvį. Kad tu senas, nedaryk kaip mažas vaikas.
Nors labai sielojosi Kačingis, bet jo niekas nei klausyti neklausė.
Lapinas išporino vyrams, kaip jis su Juzia užurašų vaikščiojo, kaip jį kunigėlis pravarė.
– Na, ir radai sau mergą! – juokiasi vyrai. – Kitos tokios visame pasauly su skala nesurasi. Bet kaipgi liks Vanka be jos?
Juzia buvo senmergė, penkių dešimtų metų su uodega. Gyveno ji pas gudą, tokį pat seną berną Vanką, kuris čia atsipainiojo nežinia kada, nežinia iš kur ir gyveno sodžiaus gale dūminėj pirkaitėj, kurią sau nusipirko iš vieno kampininko.
– Kas gi dabar bus? Be katakizmo kunigas nepriims užurašų, o be kunigo netekės už tavęs nei viena merga, net ir Juzia.
– Nieko, aš, žmogeliai, išmoksiu. Jau aš dabar daugel žinau. Mykoliukas mane moko.
– Tai, seni, prigyvenai laikų: vaikai senus moko. Ar tikėjai, ar laukei to, seni? – klausia jį Dundis, patsai gana senas žmogus.
– O dabar vaikai, tai ne mes, mūsų laikų vaikai, – atsakė Dumblis. – Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu, o kai prisimenu, kokie buvome vaikais, tai kur, nei nelygink su dabartiniais mažaisiais!
– Atsimenu, – atsiliepė Julius Naujalis, – būdavo, dėdė pagąsdo mus, kad pilni arielai baloj vilkų, kurie vaikus gaudo ir vilkinus jais peni, kelias dienas baidėmės iš gatvės išeiti, tik iš tolo ujome ir akmenimis arieluosna svaidėme. Eik, dabar taip pagąsdink vaikus, jei nori!
– Vaje, – giriasi Lapinas, – ir dabar, kai pagąsdinu, bijosi – ir kaip dar!
– Ot, visi mes čia jau nejauni, – įsikišo Kačingis, – ne vieno jau ir plaukas žilas. Mes dar štai tokie vaikėzai buvome, be kelnių bėginėjome, o tu jau pusžilis buvai. Jau gal daugiau šimto metų turi ir stiprus dar vis esi. Ar dabartinių laikų rasi tokį žmogų?
– Tai gal jau yra šimtas, – valgydamas sūrį su duona, sutiko Lapinas. – Šimtas jau yra, o net gal daugiau... Kur kas daugiau!
– Kur jau jisai šimtą, gal ir du turi! – pritarė Valainienė, tupinėdama aplink pečių. – Kas jį jauną pamena?
– Yra dar senesnių negu aš.
– Kas gi tokis galėtų būti? – spėja vyrai. – Ne, senesnio už tave nėra. Jau tu ne savo, svetimą amžių gyveni.
– Nagi Grainio liepa: ji senesnė už mane, – juokiasi linksmai skerdžius. – Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.
– Na, žmogel, ji dar šimtus metų stovės. Nors tu ir gaivus, bet jos nepergyvensi.
– Pergyvensiu, ot pamatysite. Ko man skubėti, laiko pakaks. Ar man čia bloga?
– Kad taip mano valia, – atsiliepė Valainienė į Grainį, – aš tavo liepą būtau seniai nukirtusi. Ir prisikeikiau aš jos ir tavęs drauge – pusė daržo gaišta kas metai: nušvokščia, atažalas paleidžia, ir niekas neauga.
– Gerai, kad Dievas nedavė kiaulei ragų! – net paraudęs atrėžė Lapinas. – Kas matė, kad tokį medį kaip liepa kirstų! Ar tu ją sodinai, ar ką?
– O manote, kad iš mano daržo tai didelė nauda? – kalbėjo Grainis, nepaisydamas Lapino. –Per geras varsnas tik dilgėlės ir atžalos auga.
– Nukirstai, ir tiek! Kokia gi tau iš jos nauda?
– Kaip nukirsi! Gaila tokio gražaus medžio, – kalbėjo vyrai.
– Ko klausote jos! – piktai sušuko Lapinas. – Žmonės medžius sodina aplink namus, o ji, matai, „nukirstau! nukirstau!“ Kas tau tokis medis, juk tai ne musė! Paėmiau, sugnybau – ir nėra! Pasigėdytai, sene, taip kalbėti!..
– Ko dabar aš gėdysiuos? Nugriaus kada vėjas ant tvartų, gyvulius dar sutrėks.
– Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar, „nugriaus“! Alaus tu prisigėrei, žmonele! – sielojosi Lapinas. – Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!
– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man užgins? Noriu – kertu, noriu – ne.
– Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo!
Supykęs atstūmė skobnis ir pasikėlė nuo uslano.
– Matai, kokis iškalbingas senis! Kur tiek žodžių surado, kai teko liepa ginti?!.
– Štai, seni, nukirs Grainis liepą, – erzino, kirkindami jį, kiti, – teks tau mirti greičiau, negu manei.
– Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysiu, ar užgins man kas?! – užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl ginčas dėl liepos krikštynose tampa toks aštrus, nors vyrai mano, kad Grainis tik erzina senį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lapinui liepa yra jo paties gyvenimo ženklas: „Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.“ Kai Valainienė skundžiasi, kad dėl liepos pusė daržo gaišta, o Grainis pritaria, Lapinas įpyksta: „Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!“ Grainis įsispiria ir kartoja: „Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu!“ Jis nori parodyti, kad niekas jam neužgins. Vyrai dar kursto senį, kad jam teks mirti greičiau, negu manė. Lapinas spjauna ir išeina „nei neatsisveikinęs“. Kitiems tai alaus ir juokų reikalas, o Lapinui ginčas eina apie gyvybę ir apie tai, ar medis gali būti kieno nors nuosavybė.
Rašiniui: GamtaIšdidumas
2. Kas yra Juzia, su kuria Lapinas ėjo užurašų?
3. Kodėl Valainienė sako, kad seniai būtų nukirtusi liepą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.