JONAS SKARBEKAS (rūsčiai, grasinamai). Baidykis šito bjauraus jausmo! Atmink, kad jis klastingos tautos sūnus, ir pati tiesa virsta jo lūpose apgaulingu melu. Jei jis tave myli, temyli, kaip dera riteriui, skaistybę pažadėjusiam: tepasirenka tave širdies mergele, kaip riterių papročiai liepia. Bet jausmo, kuris tavo širdy gimė, saugokis!.. Tūkstančių metų ugnis nenuvalys baisios tavo nuodėmės... Žinok, gudrus ir stiprus velnias – ir jis jau surado kelią į tavo sielą... Amžina pražūtis, negęstanti pragaro ugnis tavęs laukia!..

ONA DUONUTĖ (nusiminusi, nuleidusi galvą žemyn). Melskis už mane, nusidėjėlę, šventasis vyre... Aš užmiršti jo visgi negaliu, negaliu... Negaliu, šventasis vyre... (Ima laišką nuo skobnių). Šitas laiškelis tiek sujaudino mano širdį ir pagimdė tokią linksmybę, jog aš ėmiau suprasti, kodėl ji taip ilgėjosi iki šiol... (Spaudžia laišką prie krūtinės. Veidas jos nušvinta laimės šypsena, akis pakelia augštyn. Kunigas, nustebęs, pasipiktinęs žiūri į ją. Tuo metu durys staiga atsidaro, ir jose atsistoja Skirgaila).

JONAS SKARBEKAS (pasikeisdamas). Nusigąsk savo žodžių, paklydusi avele!..

SKIRGAILA (duryse stovėdamas). Tu visur kaip juodas kranklys pastoji man kelią. Kur tu, ten nepasisekimas. (Įeidamas kambarin). Tuoj išginsiu iš čia jus visus, svetimą lizdą pamėgusius.

JONAS SKARBEKAS (atsistoja ir žemai nusilenkia). Pasisekimo ir nepasisekimo žemės dalykuose teikia žmogui Viešpats Dievas, žiūrėdamas, ko žmogus jo akyse užsitarnavo. O tu, kunigaikšti, žodžiu ir darbu kiršini teisingą Dievo rūstybę, klausydamas šventosios mūsų tikybos priešų pagundos...

SKIRGAILA (susiraukęs). Tylėk, pope! Aš neatėjau klausyti čia tavo kvailų žodžių: kalbėk juos moterims; vyrui nedera klausyti tavo patarimų. Dabar išeik, tu čia nebereikalingas.