Skirgaila103-105 psl. · apie 5 min.
Palūžusios sielos79% kūrinio
103 psl.

JONAS SKARBEKAS (rūsčiai, grasinamai). Baidykis šito bjauraus jausmo! Atmink, kad jis klastingos tautos sūnus, ir pati tiesa virsta jo lūpose apgaulingu melu. Jei jis tave myli, temyli, kaip dera riteriui, skaistybę pažadėjusiam: tepasirenka tave širdies mergele, kaip riterių papročiai liepia. Bet jausmo, kuris tavo širdy gimė, saugokis!.. Tūkstančių metų ugnis nenuvalys baisios tavo nuodėmės... Žinok, gudrus ir stiprus velnias – ir jis jau surado kelią į tavo sielą... Amžina pražūtis, negęstanti pragaro ugnis tavęs laukia!..

ONA DUONUTĖ (nusiminusi, nuleidusi galvą žemyn). Melskis už mane, nusidėjėlę, šventasis vyre... Aš užmiršti jo visgi negaliu, negaliu... Negaliu, šventasis vyre... (Ima laišką nuo skobnių). Šitas laiškelis tiek sujaudino mano širdį ir pagimdė tokią linksmybę, jog aš ėmiau suprasti, kodėl ji taip ilgėjosi iki šiol... (Spaudžia laišką prie krūtinės. Veidas jos nušvinta laimės šypsena, akis pakelia augštyn. Kunigas, nustebęs, pasipiktinęs žiūri į ją. Tuo metu durys staiga atsidaro, ir jose atsistoja Skirgaila).

JONAS SKARBEKAS (pasikeisdamas). Nusigąsk savo žodžių, paklydusi avele!..

SKIRGAILA (duryse stovėdamas). Tu visur kaip juodas kranklys pastoji man kelią. Kur tu, ten nepasisekimas. (Įeidamas kambarin). Tuoj išginsiu iš čia jus visus, svetimą lizdą pamėgusius.

JONAS SKARBEKAS (atsistoja ir žemai nusilenkia). Pasisekimo ir nepasisekimo žemės dalykuose teikia žmogui Viešpats Dievas, žiūrėdamas, ko žmogus jo akyse užsitarnavo. O tu, kunigaikšti, žodžiu ir darbu kiršini teisingą Dievo rūstybę, klausydamas šventosios mūsų tikybos priešų pagundos...

SKIRGAILA (susiraukęs). Tylėk, pope! Aš neatėjau klausyti čia tavo kvailų žodžių: kalbėk juos moterims; vyrui nedera klausyti tavo patarimų. Dabar išeik, tu čia nebereikalingas.

104 psl.

JONAS SKARBEKAS. Teprablaivina Dievo malonė tavo siela, kunigaikšti, ir pamokina tave gerbti Jo šventą valią. (Žemai nusilenkęs jam ir kunigaikštienei, išsinešdina).

SKIRGAILA (eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom). Aš matau: tu linksma. Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti. (Kunigaikštienė nusigręžia nuo jo, ir jis susilaiko vidury menės). Man malonu, kad tu geriau pasijutai šeimininke, nekaip viešnia čia būdama. (Sėdasi ant suolo pas skobnis). Tu jau lioveisi ant manęs pykus?

ONA DUONUTĖ (nusigręždama). Aš tau atleidau, kunigaikšti, kad tu mano jaunas dienas pražudei. (Atsigręždama). Teatleidžia tau teisingasis Dievas baisioje paskutinio teismo dienoje.

SKIRGAILA. Aš suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudžiau. Matyti, taip dievai buvo lėmę, tavo ar mūsų seni, vistiek... Ir geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai tavęs atsižadėjo ir užleido kitam, kaip tai padarė lenkų kunigaikštis? Kalba, kad jis besirengiąs kitą vesti.

ONA DUONUTĖ. Dievas panorėjo, kad meilėje būtau apvilta. Jam vienam atiduosiu ją amžinai.

SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi reikalinga? Tavęs užleisti aš niekam nemanau. (Nuleidęs galvą). Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė, ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man priklausytų... (Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į ją). Tokia šypsena, kaip toji, kuri man įeinant nušvietusi buvo tavo veidą, nei viena moteriškė dar nėra manęs sutikusi.

ONA DUONUTĖ (į jį nukreipusi savo veidą). Kunigaikšti, tu klysti.

105 psl.

SKIRGAILA (karčiai, nusišypsojęs). Bijau, kad taip. Aš visuomet klysdavau, kai maniau apie žmones ar pikta, ar gera. Todėl aš labai nuvargau ir noriu atsilsėti. (Įsmeigęs į žemę akis). Aš ilgai apie tai esu mąstęs, Valdymo naštą tepasiima ant savo pečių Kęstučio sūnus – jam vienam tik tegaliu užleisti savo vietą, bet ne Jogailai ir ne kuriam kitam broliui. Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko... (Pažvelgęs į ją). Tik tu viena ten būsi su manim ir tokia šypsena kaip šiandien šypsosies man.

ONA DUONUTĖ. Kunigaikšti, tu vėl klysti.

SKIRGAILA. Bijau, kad vėl klystu. Bet dabar aš supratau, kodėl vyrui reikalinga moters meilė, ir ji man turi būti.

Todėl supratau, kad aš vienas, ir nėra man draugų.

ONA DUONUTĖ (nusigręžusi į ji, neapykantos kupinu balsu). Nejaugi manai, kad, taip su manim pasielgdamas, galėjai mano meilę įgyti? Buvo laikas, kada man buvo gaila tavo neramios sielos, bet... (Nusigręžus). Žinoma, tu gali mane uždaryti keturiose pilies sienose, (neigiamai kraipydama galvą), bet tuo nepriversi pamilti tave.

SKIRGAILA. Mano žmona esi, turi manęs klausyti. Argi tavo dievas nepaliepė to, ar gal aš tau kaipo žmonai pikta esu padaręs, ar prievartą prieš tave panaudojęs?..

ONA DUONUTĖ. Patsai Viešpats Dievas lėmė mergelės širdžiai pamilti vyrą, o vyrui mergelę, ir šventoji Bažnyčia laimina tą meilę amžinu ryšiu. Bet ne iš meilės vedei mane, ne meile vadovavaisi tu, per prievartą imdamas mane sau žmona. Nėra ir negali būti Augščiausiojo Dievo ir šventosios Mergelės, krikščionių šeimų globėjos, mūsų jungtuvėms palaimos. Skaudžia prievarta išgautas Bažnyčios palaiminimas yra tik iš Dievo pasityčiojimas. Taip kalba šventasis vyras ir mano sąžinės vadovas, dvasininkas Jonas Skarbekas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pokalbyje su Ona keičiasi Skirgaila ir kas nulemia jo sprendimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jis ateina „su geru žodžiu“, prisipažįsta, kad anksčiau nežinojęs, kas yra moters meilė, ir net ketina perleisti valdžią Kęstučio sūnui, o pats užsidaryti tėvo pilyje su Ona. Ona du kartus atsako, kad jis klysta, ir Skirgaila supranta, „kad aš vienas, ir nėra man draugų“. Tada Ona atsako neapykanta: prievarta jos meilės neįgysi. Kai Ona pasako, kad iš jų dviejų pasirinktų Kellerį, jis pažada „padovanoti jo galvą“ ir pareiškia: „Aš būsiu tau valdovas ir viešpats“. Atstumtas švelnumas virsta kerštu.

Rašiniui: MeilėVienatvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.