SKIRGAILA (ilgai žiūri į ją, parėmęs ranka pasmakrę). Tu jau pasirinkai, ir man tai į akis sakai. Pasigailėsi.
ONA DUONUTĖ (taip pat). Aš valdovų duktė, ne vergė, ir tavo grasinimai manęs nebaido. Aš sakau, kad tu visa žinotai.
SKIRGAILA (tiesiai atsisėdęs). Gerai. Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą.
ONA DUONUTĖ. Dievas neleis! Dievas jį apsaugos!..
SKIRGAILA. Matysim, kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas. (Pasikėlęs). O dabar tu užmiršk, ką aš tau buvau sakęs, ir neatsimink. Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai... Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.
ONA DUONUTĖ. Dievas gailestingas.
SKIRGAILA. Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs jo nesulauksi nei tu, nei kiti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pokalbyje su Ona keičiasi Skirgaila ir kas nulemia jo sprendimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jis ateina „su geru žodžiu“, prisipažįsta, kad anksčiau nežinojęs, kas yra moters meilė, ir net ketina perleisti valdžią Kęstučio sūnui, o pats užsidaryti tėvo pilyje su Ona. Ona du kartus atsako, kad jis klysta, ir Skirgaila supranta, „kad aš vienas, ir nėra man draugų“. Tada Ona atsako neapykanta: prievarta jos meilės neįgysi. Kai Ona pasako, kad iš jų dviejų pasirinktų Kellerį, jis pažada „padovanoti jo galvą“ ir pareiškia: „Aš būsiu tau valdovas ir viešpats“. Atstumtas švelnumas virsta kerštu.
Rašiniui: MeilėVienatvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.