I MERGA (baigia taisyti lovą). Kur jiedvi nuėjo? Aš bijau. (Prieina ir sėdasi pas ugnį).

III MERGA. O aš nieko nebijau. Mes, kai numiršta kas, statom nakčia pieną ir kitus gėrimus ir valgymus dubenyse ir ąsočiuose, kad mirusiojo vėlė turėtų ko valgyti ir gerti ir ilgiau pasiliktų namuose, kur ji gyveno. Mes džiaugiamės, kai ji dar namuose esti, raudam ir aimanuojame, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus jau yra apleidusi. O kodėl jūs neapkenčiat ir baidotės numirėlių, aš nesuprantu. Argi mirę piktesni, nekaip gyvi buvo?

I MERGA. Aš nieko nežinau. Visi bijo, ir aš bijau. (Koridoriuj už durų pasigirsta baisus riksmas. I merga irgi surinka ir nusitveria trečiosios mergos ranką; kambarin įbėga Oligė ir II-oji merga, abi nusigandusios).

II MERGA. Ten Stardas! Dieve susimilk ir apgink mus! (Drebėdama slepiasi už III mergos).

I MERGA. Kur? Kur? (Irgi slepiasi už jos).

OLIGĖ (drebėdama, nusigandusi). Ten, netoli didžiosios menės... Jis stovėjo, lyg gyvas... (Kiek nurimus). Dieve, kaip aš nusigandau.

ONA DUONUTĖ (įeina per kitas duris rami. Sustoja vidury kambario, dairosi į visas). Ko jūs taip rėkaujat? Sukelsit visą pilį.

III MERGA. Mergos sako, kad mačiusios Stardo vėlę ir nusigandusios. Bet manau – tai ne tiesa.

ONA DUONUTĖ. Stardo vėlę? Jums, matyti, pasivaideno, mergutės...

II MERGA. Ne, ne! Aš gerai esu mačiusi, kaip jis užėjo už kampo ir pasislėpė.